Sveiki, radau informacijos, jog dauguma prieš krikščionybę buvusių tikėjimų pirmi minėjo 12 apaštalų, nekaltą prasidejimą, Sirius žvaigždę, prisikėlimą trečią dieną... Ir visa tai - 3500 m. prieš Kristų.
Ar taip gali būti?
Jonas
29 metai
Vilnius
Abejonių kelia teiginio, jog „dauguma prieš krikščionybę buvusių tikėjimų" anksčiau kalbėjo apie evangelijose minimus įvykius (nekaltą prasidėjimą, prisikėlimą ir kt.), pagrįstumas. Kokie tai tikėjimai? Kokiais šaltiniais grindžiama tokia nuomonė? Ar tai nėra spekuliatyvūs, anachronistiniai (kai dabarties ar vėlesnių laikų įvykiai „išskaitomi" aiškinant praeitį) ir subjektyvūs, tiesos neatitinkantys samprotavimai?
Šiandien tyrinėtojams aišku, jog mėginimai nekaltą prasidėjimą įžvelgti kai kuriose pagoniškose ar net žydiškose istorijose, yra niekuo nepagrįstos hipotezės. Akivaizdu, jog pagoniškoje literatūroje nėra jokių aiškių užuominų apie nekaltą prasidėjimą, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie dievažmogius (pusdievius), gimusius iš dievo ir moters lytinių santykių (to nei Matas, nei Lukas tikrai neturėjo omenyje!). Ši dievažmogių koncepsija iš esmės skiriasi nuo biblinės kristologijos. Dar daugiau, nė viena iš pagoniškų legendų nekalba apie tokius įvykius istoriniame kontekste, kaip tai daro Biblijos autoriai. Net judėjų literatūroje nėra tikslių paralelių, kalbančių apie nekaltą prasidėjimą. Artimiausios užuominos yra Izaoko, Samono ir Samuelio gimimai Senajame Testamente, nors tai, be abejo, nėra taip vadinami nekalti prasidėjimai. Izaijo pranašystės 7 skyriaus 14 eilutė nebuvo laikomas mesijiniu tekstu to metų žydų literatūroje. Gali būti, kad pats stebuklingas nekalto prasidėjimo faktas privertė Matą visai naujai pažvelgti į šią Izaijo pranašystės eilutę (Iz 7, 14).
Senovės pasaulyje ir net judaizme prisikėlimas niekada nebuvo vartojamas kaip sinonimas gyvenimui po mirties, kaip tai yra daroma šiandien, numanant, jog miręs žmogus bus prikeltas naujam gyvenimui kūne. Senovės pasaulyje, kaip, beje, ir šiais laikais tai buvo pajuokos susilaukusi idėja. Nuo Homero ir Achilo iki Platono ir Plinijaus, pagonių autoriai žvelgė į šią prisikėlimo idėją su panieka. Pasikeitimai prasidėjo tarptestamentiniu persekiojimų laikotarpiu (Dan 12; 2 Mak 7), kai buvo sugrįžta prie idėjos, jog materiali tikrovė yra gera, tad ir visi mirusieji Dieve, t.y. gyvenę pagal Jo Įstatymą, bus prikelti. Šią idėją priėmė iš liaudies kilę fariziejai, tačiau atmetė aristokratiškieji sadukiejai. Tik per Jėzų prisikėlimas tapo esminiu krikščioniško tikėjimo pagrindu - Jėzus tapo pirmuoju prikeltu iš mirusiųjų ir kiekvieno tikinčiojo ateities viltimi.
Dėl prisikėlimo po trijų dienų. Šis posakis kyla iš rabinistinės tradicijos, kur diena ir naktis yra nedalomas laiko vienetas (onah), kurio net nedidelė dalis reiškia jį visą. Nors Jėzus kape išbuvo tik apie 36 valandas, jos priklausė skirtingiems onah. Be to, „trys dienos ir trys naktys" hebrajams reiškė ne daugiau kaip tris dienas (onah).
Visgi svarbu pabrėžti, jog Biblija tikrai turi kai kurių panašumų, sąsajų ir net skolinių iš pagoniškų kultūrų. Duodamas Apreiškimą (Šventąjį Raštą), Dievas neatsiribojo nuo egzistavusių senovinių civilizacijų pasaulio sampratos ir tuometinio kultūrinio konteksto. Atvirkščiai, juos Jis panaudojo kaip dekoracijas savo Žiniai.
Pavyzdžiui, pranašystę apie „Jokūbo žvaigždę" Izraeliui „padovanojo" kontraversiškasis svetimtautis pranašas Balaamas, o tos „žvaigždės" užtekėjimo metą įminė magai iš Rytų (Mt 2). Žinant, kad Izraeliui astrologija buvo uždrausta, ši „pagoniška korta" Dievo rankose yra labai įdomi ir iškalbinga. Tačiau tam tikri Biblijos ir pagoniškų raštų literatūriniai panašumai (dvylika apaštalų ir dvylika brolių, juodvarniais lakstančių) nekenkia ir nepanaikina Rašto įkvėptumo. Dievas artimas tautoms ir kiekvienam žmogui.
Viliuosi, kad šios mintys praturtino ir buvo naudingos.
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas