Dažnai krikščionys atrodo nuobodūs žmonės, nes visi jie mąsto vienodai. Jie dažnai atrodo kaip kareiviukų armija, išmokyta vieno įstatymo, visiškai „sausi", neįdomūs, vienodi, turintys stereotipinius įsivaizdavimus, seka vieno mokymo, yra monotoniški, atmeta bet kokią kitą tiesą, kaip nesamonę ir t.t.
Žinoma, yra ir labai įdomių žmonių tarp krikščionių, bet aš šiuo atveju kalbu apie didesnę pusę. Dėl šios priežasties visiškai nesinori priskirti savęs nei krikščionybei, nei jokiai kitai religijai. Žinau, kad Dievas yra mus sukūręs kiekvieną individualiai ir nėra žemėje vienodų žmonių, tuomet kodėl krikščionys atrodo vienodi?
Sutikite, kad toks krikščionių, kaip vienodų ir nuobodžių žmonių, vertinimas gali būti labai subjektyvus, nors tam tikrais atvejais krikščionys ir gali suteikti pagrindo tokiam vertinimui. Tačiau svarbu, apie kokį vienodumą mes kalbame. Jei kalbame apie ištikimą krikščioniškų tiesų, vertybių išpažinimą ir laikymąsi, tuomet panašumas tarp krikščionių yra neišvengiamas ir girtinas, nes vadovaujamasi tuo pačiu šaltiniu - Biblija. Ir čia „nuobodumo" argumentas visiškai nublanksta prieš tiesos argumentą. Kur kas geriau kito akyse atrodyti neįdomiu, nuobodžiu, bet skinti tiesos vaisius, vidinę ramybę, džiaugsmą, dorybę, nei kad labai „nenuobodžiai" praūžti per gyvenimą, o po to iki skausmo nuobodžiai griežti dantimis pragare.
Nutinka ir taip, kad krikščionys tampa neįdomiais, nuobodžiais ne dėl to, kad Dievas nori juos tokiais matyti, bet todėl, kad jie patys dėl savo riboto Dievo pažinimo susikuria neva dievobaimingumą reprezentuojančius įvaizdžius. Tai, žinoma, gali pagrįstai erzinti ir piktinti. Tačiau tai nėra tikrasis, Dievo pagimdytas krikščioniškasis tikėjimas, o žmogiškų prietarų, įsivaizdavimų, nuosavo teisumo, pažinimo stokos sąlygotos maldingumo interpretacijos. Gyvenimas „sustingsta" prarandant asmeninį santykį su Kristumi, vien formaliai stengiantis laikytis „teisingo" krikščioniškojo reglamento.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
