O jūs esate „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes“ To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Petro 2, 9). Kiekvienas bažnyčios (vietinės bendruomenės ir visuotinės Bažnyčios) narys yra tarnautojas. Jis yra Kristaus ir bažnyčios tarnas. Senojo Testamento metu Dievo tautoje, Izraelyje, buvo levitų giminė, paskirta tarnauti šventykloje, ir Aarono šeima, kuriai buvo skirta būti tos šventyklos kunigais. Izraelitai galėjo tapti Dievo šventyklos tarnautojais tik tuomet, jei gimdavo šioje giminėje ir šeimoje. Tačiau po Kristaus, kai įsigaliojo Naujoji Sandora, visi tikintieji tapo kunigais ir išrinktąja gimine, skirta tarnauti Dievui. Nes, pasak Šventojo Rašto, Dievas negyvena rankų darbo šventyklose, o per Kristų Jis gyvena žmonių širdyse (žr. 2 Kor 6, 16). Dėl šios priežasties nebereikia ir net nebeįmanoma, kad tikintiesiems tarnautų tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Vienintelis toks tarpininkas ir sutaikinimo su Dievu garantas yra Jėzus Kristus (1 Tim 2, 5).
Apaštalas Paulius vaizdžiai lygina bažnyčią su kūnu: Kristus yra galva, o kiekvienas tikintysis yra to kūno narys (Kol 1, 18; 1 Kor 12). Ne kunigai, pastoriai, klerkai, tarybos ir susirinkimai yra Bažnyčios galva. Kristus yra Bažnyčios galva. Pauliaus aprašytas Kūno ir Galvos vaizdinys išryškina kelias svarbias įžvalgas, liečiančias bažnyčios gyvenimo praktiką. Svarbiausia tai, kad tikintieji turi būti mokomi asmeniškai bendrauti su Kristumi ir puoselėti šiuos santykius per maldą, Rašto skaitymą, Kristaus mokslo pažinimą. Tai - santykis su Bažnyčios galva. Taip pat svarbu, kad tikintysis jungtųsi su kitais bažnyčios (Kristaus kūno) nariais per kasdienę krikščionišką praktiką - bažnyčios lankymą, sakramentų priėmimą, artimo meilę, gerus darbus. Tai - santykis su Bažnyčios kūnu, kitais jo nariais.
Svarbu pabrėžti, kad Šventajame Rašte vartojant Kūno, kaip Bažnyčios, įvaizdį kalbama apie tai, jog negali būti vieno svarbiausio nario, nes kiekvienas kūno narys yra svarbus ir reikšmingas. Jei kūno narys ar jo dalis neveikli dėl nervų sistemos problemų, sutrikusios kraujotakos, nutrūkusių raiščių ar kitos problemos, tuomet turime pripažinti, kad kūnas yra paralyžiuotas ir neveiksnus. Jei kalbėtume apie tokį žmogaus kūną, jis negalėtų atlikti jokių sudėtingų darbų ir funkcijų, nes paprasta kasdienė veikla jam būtų per sudėtinga. Ir tik tuomet, kai kiekvienas kūno narys yra įvertintas, aprūpintas ir sujungtas su visu kūnu, įmanoma, kad jis taptų veiksmingas ir naudingas.
Lygiai taip pat yra ir bažnyčioje. Nesvarbu, koks procentas visuomenės pagal socialines apklausas save priskiria krikščionims, tačiau jei didžioji dalis apklaustųjų nepažįsta Evangelijos tiesų, nėra pasišventę Kristui bei susisaistę su konkrečia tikinčiųjų bendruomene, vadinasi, jie nėra parengti ir pasiruošę tarnauti kitiems ir to nedaro kasdieniame gyvenime. Jie yra tarytum letargo miego ištiktas galiūnas. Toks kūnas gali būti didelis, tačiau iš jo mažai naudos, nes jis neveiksnus.
Tad bažnyčioje turėtų būti vertinamas kiekvienas tikintysis. Kiekvienas, kuris išpažįsta Kristų, kuris myli Dievą, yra bažnyčios dalis ir Kristaus tarnas. Turime vertinti ir rūpintis jais, ugdyti ir padėti jiems įsitraukti į Viešpaties darbą.
Vienas iš svarbių pasiruošimo tarnystei aspektų yra pasirengimas ir gebėjimas ištverti sunkumus ir kančias, kurios ištinka tarnavimo kelyje. Nes kartais tikintieji nepagrįstai įsivaizduoja, kad jei jie tarnaus Viešpačiui, tuomet jų gyvenime viskas vyks „kaip per sviestą“. Įsivaizduojama, kad jiems nieko netrūks, jų santykiai šeimoje ir su aplinkiniais bus palaiminti, kad juos aplenks išbandymai, skausmai, apkalbos ir pažeminimai. Tad, susidūrę su rūsčia realybe, jie jaučiasi netikėtai parblokšti.
Šventojo Rašto pamokos atskleidžia, kad tiek Senojo Testamento pranašai, tiek Viešpats Jėzus Kristus, o vėliau ir apaštalai, po Sekminių apgaubti Šventosios Dvasios galybe, nuolatos kentėjo. Kančia ne tik neaplenkė Kristaus mokinių, bet tarytum tapo nuolatine jų gyvenimo palydove.
Kristaus mokiniai turi būti pasirengę, kad Kristus rastų juos ištikimai atliekančius jiems paskirtą tarnystę (1 Kor 4, 2). Kitose dalyse apžvelgsime, koks yra tikrasis tarnystės pamatas ir motyvas, kaip tikintieji turėtų elgtis, patirdami kančias, ir ko tuomet jie turėtų vengti.
http://pastoriaus.blogspot.com/