„Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, - byloja visiems gerai žinoma lietuvių liaudies patarlė. Be abejo, mokydamiesi susiduriame su įvairiausiais iššūkiais: vieni iš jų gali stūksoti kaip kokie nepajudinami kalnai gyvenimo išorėje, o kiti tarsi pelkės ir vilkduobės glūdi mūsų pačių viduje.
„Kokia klasės ar mokymosi kolektyvo atmosfera, kaip bendrauja mokytojai su studentais ir studentai su dėstytojais, kaip išdėstoma medžiaga, kokia mokymosi aplinka?“ - visi šiek klausimai susiję su mūsų išorės mūšiais ir sunkumais, kuriuos reikės įveikti ir nugalėti. O kur dar ištisas vidinis kovos poligonas: apatija, formalus priėjimas prie pažinimo, tingumas, liūdesys dėl nesėkmių, savęs smerkimas ir nevisavertiškumo jausmas, skubotumas ir stresas, kai nespėji priduoti darbų, disorientacija. Visa tai yra karčioji mokymosi pusė, kuri galiausiai būna apvainikuojama saldžiais įdirbio, triūso, rezultatų ir pergalės vaisiais.
Visi žinome, jog mokymasis yra sudėtinga protinė, emocinė ir psichologinė veikla, kurios padangėje norėtųsi matyti daugiau spindulių, o ne vien ūkanotų dienų. Pakalbėkime apie tai, kaip galėtume praskaidrinti mokymosi procesą, jog jis netaptų niūriu, priverstiniu, demotyvuojančiu patyrimu.
Produktyvus laikas. Mokytis veiksmingai reiškia pasiekti daugiau rezultatų, tuščiai sugaištant kuo mažiau laiko. Vos pasiekus alinančias, sekinančias ir nuviliančias ribas, svarbu keisti veiklos pobūdį. Laikas sustoti, pailsėti, imtis aktyvesnės fizinės veiklos. Pati mokydamasi ir studijuodama ne kartą patyriau, kaip nuovargis paima viršų ir tarsi paklaidina minčių labirinte, po kurį klaidžioji, zulini, tarsi šlaistydamasis gatvėmis, tas pačias rašinio vietas po daugel kartų, nejausdamas, kad jau čia buvai ir vėl grįžti ten pat niekur nepasistumdamas. Rezultatas - nulinis, nuotaika - prasta. Manau, kad šis jausmas ypatingai gerai pažįstamas darboholikams. Jiems tenka išmokti studijuoti intervalais. Studijoms turėtume skirti produktyvųjį protinį ir emocinį laiką, paįvairinant jį dienos bėgyje maloniu bendravimu, įdomia kūrybine veikla, šviesia dvasingumo praktika (malda, skaitiniais, savanorišku darbu ir tarnyste misijose ar bažnyčioje).
Meilė tiesai ir gyvenimui. Neretai mokslo žmones varo į priekį pagrindinis motyvas - meilė tiesai, noras įminti dar neatvertą paslaptį. Žinoma, tai yra kvapą gniaužianti studijų motyvacija. Tačiau mokymosi ir tyrinėjimo procesui reikia ne vien tik šito, nes tada kyla pavojus, kad mąstymas virs „sterilia laboratorija“ be kitų pašalinių „gyvybės formų“. Edukologijos profesorius H. Hendricksas savo knygoje „Keiskime gyvenimus mokydami“ teigia, kad efektyvus mokymas ir mokymasis yra neįmanomas, jei jis neliečia žmogaus širdies. H. Hedricksas formuluoja mokymosi procese privalomą taikyti „Širdies dėsnį“. Mokymas, kuris daro įtaką, keliauja ne iš galvos į galvą, bet iš širdies į širdį. <…> Hebrajams širdis reiškė žmogaus esybę - jo intelektą, emocijas ir valią. <…> Nėra nieko paprasčiau, kaip atrasti kelią į žmogaus mintis. Kur kas sunkiau atrasti kelią į jo širdį, tačiau tai naudingiau. Tiesą sakant, tai keičia gyvenimą. O pasaulyje žinomas psichoterapeutas M. S. Peckas neįsivaizduoja mokslo, kuris nemyli gyvenimo. „Kiekviename žingsnyje turi jausti, kad mokslu šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui - šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas“ (Knyga „Melo žmonės“). Akivaizdu, kad tiek mokymo, tiek mokymosi procesas turėtų būti persmelktas meile gyvenimui ir pačiu Gyvenimu, kuris pilnas visokių gyvenimo formų (žaidimo, kūrybos, eksperimento, asmens ir grupės darbo, maldos), pozityvių gyvasties išraiškų (džiaugsmo, humoro, tylos, inspiracijos, jaukumo ir draugiškumo), meilės Dievui ir artimui.
Šiais metais išleidžiant sūnų į gimnaziją teko išgirsti gimnazijos direktorių sakant: „Mes kartu su mokytojais tarėmės, jog sieksime padaryti taip, kad jūs, mokiniai, jaustumėtės mokykloje kaip namuose, stengsimės daug juokauti ir prašome jūsų, pasistenkite suprasti mūsų humorą ir juokaukite su mumis.“ Tikrai sveikintinos pastangos mokymosi procese mylėti gyvenimą!
Išnaudotos visos galimybės. Pradėdami eiti į mokyklą, galvojame, kad mokymasis vyksta pamokų metu, tačiau subrendę suprantame, kad mokymasis yra nepertraukiamas viso gyvenimo procesas, kelionė, piligrimystė. Senojo Testamento hebrajų kultūroje vyravo aiški nuostata: mokyk ir mokykis ten, kur tu esi. Todėl tėvams buvo prisakyta perteikti visapusiškas žinias bei Dievo įsakymus ir namuose prie stalo, ir dirbant darbus, gulant ar keliantis, einant lauku ar kelyje į Dievo namus. Mokykite jų savo vaikus, kalbėkite apie juos, sėdėdami namuose, eidami keliu, guldami ir keldamiesi (Pak. Įst. 11, 19).
Žinias ir informaciją ištisai priimame keliais būdais: klausydami, kalbėdami, skaitydami, rašydami ir pritaikydami išmoktus dalykus gyvenime. Geriausia, kai visi šie būdai veikia tarpusavyje yra susiję vieni su kitais ir sujungti nenutrūkstama mokymosi grandine. Šioje mokymosi grandinėje gali atsidurti bet kuris pažinimo objektas apie kurį girdi, kalbi, skaitai, rašai ir praktikuoji gyvenime. Tai tinka viskam, ko tik besimokytume: bendrųjų dalykų, profesinių, buitinių ar biblinio Dievo žodžio mokymo. Į ką besigilintume, gera „sukti“ žinias savo gyvenimo rate, išnaudoti įvairias galimybes suprasti ir augti. Svarbu atidžiai klausyti paskaitų, pamokslų, garso įrašų, po to žinias aptarti su bendraminčiais viešuose ir privačiuose pokalbiuose ar socialiniuose tinkluose, kažkam iš artimųjų papasakoti, ką sužinojai. Esant tam tikroms galimybėms, svarbu nemažai skaityti, apie tai, kuo domiesi. Parašyti ir pasižymėti svarbias mintis, pildyti minčių ir apmąstymų dienoraštį, interneto tinklaraštį, taip pat pasidalinti socialiniame tinkle - gera raštu dalintis savo žiniomis ir potyriais. O smagiausia dalis, kai galime pritaikyti tai, ką sužinojome. Vieninteliu atveju šito nereikia daryti - kai jūsų prašo jokiu būdu nekartoti paminėtų ar aptartų dalykų savo gyvenime.
Nugalėtos baimės. Dažnai mokymosi procese mus aplanko įvairios baimės: nevisavertiškumo baimė, baimė būti atmestiems, „susimauti“. Naujame Testamente apaštalas Paulius ragina jaunuolį Timotiejų, savo dvasinį mokinį ir sūnų tikėjime, nepasiduoti baimėms siekiant savo pašaukimo ir būnant Evangelijos tarnu. Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos (2 Tim 1, 7). Tad mokantis ir siekiant savo pašaukimo ar keliant kvalifikaciją, pasitobulinant ar augant tarnystėje, svarbu nugalėti baimes.
Dažniausiai pasitaikanti baimė - „baimė suklysti“. Nebijokime klysti, nes pradėjus kažko mokytis esame nerangūs, netaiklūs, lėti ir sunkiai susivokiantys. Juk kai mokomės naujos kalbos, daug klystame, blogai tariame, maišome sakinių dalis ir konstrukcijas, neteisingai deriname laikus, „nukandame“ galūnes. Dažnai atrodome kaip nerangūs kūdikiai. Dėl to nusiminti neverta. Svarbu nepamiršti, jog kūdikiai nebijo klysti. Ilgainiui visko galima išmokti. Mokymosi procese nebijokime klysti.
Nebijokime domėtis, klausti, ieškoti. Nei vienas šios žemės žmogus negali žinoti visko. Visiems reikia mokytojų, enciklopedijų, žinynų ir kitokio visos žmonijos sukaupto bendro paveldo, įvairių atradimų, tyrimų. Mes esame ne vieni kelyje, įstoję į jį eiti toliau. Buvo prieš mus, kas juo ėjo, ir bus po mūsų, kurie eis. Visi esame reikalingi vieni kitiems. Žmonijos pažinimo medis nesustabdomai auga, šakodamasis iš kartos į kartą. Svarbu nepamiršti, kad ieškant, galima surasti, o domintis, sužinoti. Apie nuolankią širdies ieškojimo nuostatą ir žingeidų atkaklumą aiškiai kalba Jėzus padrąsinimo ir paraginimo žodžiais: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Mt 7, 7-8).
Linkiu mums visiems be paliovos semtis išminties ir įgyti nuostabų Gyvenimo mokyklos išsilavinimą!
Kevino Cardeno iliustracija
www.ramioslankos.lt