410 | 2012 12 18 | Tikėjimas ir darbai

„Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba! Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų miręs?“ (Jokūbo 2, 19-20). Kas yra tikėjimas ir apie kokius darbus Jokūbas kalba?
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jono 3, 16). Taigi, jeigu tikiu į Jėzų, turiu amžinąjį gyvenimą. Ką tada reiškia teiginys „tikėjimas be darbų miręs?“ Jei nedarysiu jokių darbų, nebūsiu išgelbėtas? O jei turiu daryti, kokie tai darbai? Jeigu tuos darbus reikia daryti, kad būtum išgelbėtas, tai tada nesi išteisintas vien per tikėjimą. Esu sutrikęs ir negaliu suprasti. Žinau, kad esame išgelbėti tik per Jėzų. Kaip yra iš tiesų?

Su pagarba, Ernestas, 20 m., Kaunas



Sveiki, Ernestai,

Tikėjimas yra antgamtinė Dievo dovana, Dievo duotybė (2 Pt 1, 1), įgalinanti mus savo viduje suvokti, išgyventi, pamatyti, priimti neregimą Dievą, o Jėzų Kristų priimti kaip Jo Sūnų, mūsų Gelbėtoją (Hbr 11, 1). Man atrodo, jog giliausiai mūsų tikėjimą Dievu apibūdina apaštalas Jonas: Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas jame (1 Jn 4, 16). Mes įtikime, jog Dievas myli taip, jog mus pašaukia būti Jo sukurtame ir išlaikomame pasaulyje, o per Kristų mums atleidžia nuodėmes - padaro teisiais ir atveria amžinybės duris. Teisusis tokiu tikėjimu gyvens, t. y. bus gyvas (Hab 2, 4).

Toks tikėjimas keičia žmogaus mąstymą, jausmus, norus ir troškimus, svajones ir darbus. Jeigu žmogus išties įtikėjo Dievo meile, anksčiau ar vėliau tai pradeda atsispindėti jo žodžiuose ir veiksmuose. Manau, jog Jokūbas ir turi galvoje, kad gyvas tikėjimas įkvepia atitinkamai elgsenai, veiksmams, darbams.

Kokie tai darbai? Jūsų cituojamos Rašto vietos kontekstas kalba apie teisingumą, nešališkumą, meilę  (Jok 2, 1-8), gailestingumą, pagalbą (Jok 2, 13-16), Dievo klausymą, svetingumą, bendrystę su Dievo tauta (bažnyčia) (Jok 2, 21-25) ir t. t. Na o galiausiai laiško autorius tarytum apibendrina: Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda (Jok 4, 17).

Atkreiptinas dėmesys, jog ir tolesnis laiško tekstas kalba apie gyvo arba mirusio tikėjimo požymius. Panašių paralelių galima įžvelgti ir Pauliaus teologijoje: Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 15-17).

Taigi, žmogus išgelbstimas (iš savo nuodėmių ir pražūties) patikėjęs Jėzaus Kristaus auka. Jam garantuojama, jog jis nepražus (Jn 3, 16). Tačiau, jei (galėdamas) nedarys gera, nusidės ir, jei neatgailaus (nesikeis), jo lauks pražūtis. Panašiai kaip ir demonai, nors tiki, kad yra vienas Dievas, tačiau daro bloga ir  dreba (bijodami Jo teismo) (Jok 2, 19).

Apibendrinti galbūt būtų galima taip: tikėjimas išgelbsti, geri darbai žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau pradeda tą tikėjimą atspindėti; atsisakymas daryti gera (kai galime) - (nu)marina tikėjimą. Mirus tikėjimui, ar įmanomas išgelbėjimas?

Paguodai galima prisiminti apaštalo Pauliaus mintis apie Kristų, kaip gyvenimo pamatą (1 Kor 3, 9-15). Kiekvienas žmogus stato savo gyvenimo namą ant šio pamato, kaip išmano. Po mirties įvertinamas  kiekvieno (gyvenimo) statybos darbas: Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį (1 Kor 3, 14-15).

Pastorius Romanas Semaška

Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas