Šiame pasaulyje yra daug tikėjimų. Yra Biblija ir Koranas. Iš kur žinoti, ar pasirinkome teisingą tikėjimą? O gal vėliau gailėsimės suklydę...?
Teisingai pastebėjote, kad pasaulyje yra daug tikėjimų, o knygų, laikomų dvasinėmis, taip pat yra labai daug, ne tik Biblija ir Koranas, kurias čia paminėjote. Nagrinėdami įvairius mokymus ir lygindami, kuo vienas už kitą pranašesnis, užtruktume labai ilgai ir nedaug būtų naudos. Iš jų visų norėčiau išskirti Šventąjį Raštą - Bibliją, ir parodyti, kuo ji skiriasi nuo visų kitų raštų ar dvasinių mokymų. Nepaminėsiu visų skirtumų, tik vieną pagrindinį. Biblija, skirtingai nuo visų kitų religinių mokymų, įvardina pagrindinę žmonijos problemą - dvasinę mirtį, nuodėmę, kurios joks žmogus negali įveikti savo jėgomis. Todėl jokie mokymai ar pastangos padaryti žmogų išoriškai geresnį neišsprendžia pačios esmės. Kitais žodžiais tariant, nesugebėdami nustatyti tikrosios diagnozės - mirtinos ligos - nežino, kaip ta liga išgydoma, o kad neapsijuoktų, ligonį šiek tiek „papudruoja", kad jis išoriškai geriau atrodytų. Bet ar tai sprendimas? Biblija, priešingai, pateikia tikslią žmonijos diagnozę - ji mirtinai serga ir pati neturi galių pagyti. Sąžiningas žmogus, kuris nenori savęs apgaudinėti, tai nesunkiai supras.
Deja, daug kam tokia diagnozė nepatinka. Visada tas gydytojas, kuris nustato ne tokią grėsmingą diagnozę, atrodo mielesnis už tą, kuris kalba skaudžią tiesą, bet ir parodo kelią, kaip išgyti. Biblija neverčia mus vien tik natūraliomis pastangomis tapti geresniais, kaip kad moko dauguma dvasinių mokymų, bet atskleidžia, kad gėris mūsų gyvenime prasideda tik tada, kai gimstame iš naujo į Dievo karalystę, arba, kitaip tariant, atgimstame. O atgimstame supratę, kad esame nuodėmingi, atgailaudami prieš Dievą už savo nuodėmes ir išpažindami Jėzų savo Gelbėtoju bei Viešpačiu. Įvairūs dvasiniai mokymai akcentuoja paties žmogaus pastangas „išgyti", o Biblija rodo į gailestingą Dievą, kuris žinodamas žmogaus nesugebėjimą „išgyti", viską padaro už jį, prašydamas tik vieno - tikėti Jėzaus Kristaus auka ir priimti tai kaip neužtarnautą Dievo malonę. Tada dingsta bet koks pagrindas išdidumui. Jei savo pastangomis „išgijai", gali tuo visiems girtis, bet jei tai tau padarė kitas, tada esi dėkingas Jam. Priimdamas Dievo malonės Evangeliją tikrai nesuklysite ir tikrai neteks gailėtis, jei tik sau būsite sąžiningas, ieškosite tiesos, meilės ir gailestingumo.
Pastorius Romas Tuominis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas