Susirgo mano šuo, su kuriuo gyvenau devynerius metus. Teko jį užmigdyti. Gyvūno užmigdymas - tai draugo išdavystė ir nužudymas ar pagalba kenčiančiam gyvūnui? Kaip krikščionys turėtų į tai žiūrėti? Ačiū.
Lina, 36 metai, Šiauliai
Užjaučiu dėl mylimo šuns netekties. Šventasis Raštas ragina rūpintis gyvūnais: „Teisusis rūpinasi savo gyvuliais, bet nedorėlio pasigailėjimas žiaurus“ (Pat 12, 10); įsako „neužrišti kuliančiam jaučiui nasrų“ (Įst 25, 4). Ganytojas ieško pražuvusios avies, maitina, veda prie šaltinio atsigerti.
Tai žmogaus atsakomybėje pasirūpinti gyvūnais, o ne atvirkščiai (Pr 1, 28).
Kai gyvūnas suserga, šeimininko pareiga iškviesti veterinarą, kad šis apžiūrėtų augintinį ir parinktų tinkamą gydymą. Pamenu, kai mes auginome dekoratyvinį triušį ir šis susirgo. Jam darė kelias operacijas. Veterinaras sakė, kad jo tokia ateitis: vėl ir vėl reikės operuoti arba, kad gyvūnas nesikankintų, galima jį užmigdyti. Pasitarę mes nusprendėme leisti veterinarui triušį užmigdyti, nes ir mums sunku buvo nuolatos matyti operuojamą augintinį, ir pačiam triušiukui tai buvo kančia.
Aš tikiuosi, kad ir jūs, prieš užmigdydami savo šunį, apsvarstėte visus „už“ ir „prieš“. Mano nuomone, tai - greičiau pagalba nei draugo išdavystė ar nužudymas.
Pastorius Darius Venslovas
