Sveiki, esu tikintis žmogus. Kodėl iš Dievo rankos negaunu kasdienės duonos? Kad patenkinčiau pagrindinį savo poreikį - pavalgyti, turiu kreiptis į „Credit 24" (greituosius kreditus dalijančią firmą)? Ar Dievui malonu tai matyti? Ką daryti? Kaip melstis?
Nedas, 33 m., Kėdainiai
Sveiki, Nedai. Mano supratimu, Dievo rankos jau padarė viską, kad kiekvienas žmogus žemėje turėtų kasdienės duonos: Jis sutvėrė dangus su saule ir debesimis (kad šildytų ir drėkintų žemę), sukūrė smėlį, molį, juodžemį ir nesuskaitomą daugybę įvairių uolienų, gyvulius, paukščius, žuvis, vabzdžius, miško ir sodo medžius, daržo augalus ir visa, ką tik žmogus aplink save mato ir apčiuopia. Galop Jo rankos davė žmogui protą ir rankas, kad visu tuo žmogus naudotųsi ir save aprūpintų, išlaikytų. Tiesa, patys žmonės visko prasimano (turiu galvoje godumą, nenorą dalintis, beprasmį turtų kaupimą arba, atvirkščiai, nenorą dirbti, o tik lėbauti, pramogauti ir pan.), kaip sako Dievo išmintis (Ekl 7, 29), tad ir susiklosto kartais žmogaus ar tam tikros žmonių grupės gyvenimas taip, kad imama stokoti kasdienės duonos: „Daug maisto būtų apleistoje vargšų žemėje, bet dėl teisingumo stokos žmonės pražūva" (Pat 13, 23).
Iš jūsų klausimo neaišku, kokia yra jūsų situacija, tad pirmas patarimas jums būtų susirasti darbą. Pats Dievas moko žmogų ir primena, jog kasdienė duona, kuria Jis aprūpina žmogų, pasiekiama sąžiningu (vienokiu ar kitokiu) kasdieniu darbu: „Kiekvienas darbas yra pelningas, o tušti plepalai veda į skurdą" (Pat 14, 23). Šiandieninėje mūsų šalies darbo rinkos situacijoje gali būti sunkiau susirasti darbą pagal savo gebėjimus, tačiau yra ir nemenkų galimybių kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti, mokytis. Čia ir derėtų Dievą melsti malonės ir išminties susirasti darbą, nes maldoje „Tėve mūsų" kasdienės duonos sampratoje telpa visa, ko šiandien Dievo žmogus stokoja.
Kitas patarimas (nes neaiški jūsų situacija) būtų mokytis pasitenkinti ir patenkinti savo esminius poreikius pagal tas finansines galimybes, kurios jums šiandien prieinamos - „dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas" (1 Tim 6, 6). Čia gali nemenkai pagelbėti nuoširdūs pokalbiai šia tema su lankomos bažnyčios vadovu. Beje, pokalbių metu galbūt bus įžvelgta ir galimybė ar poreikis vienokia ar kitokia forma suteikti jums ir materialią (vienkartinę, laikiną) paramą.
Trečia, nuoširdžiai patariu neužmiršti Dievo namų - bažnyčios. Atneškite dešimtąją dalį iš to, ką uždirbate, į vietą, kurioje esate ganomas (maitinamas ir brandinamas) Dievo žodžiu: „Čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai - tas, apie kurį paliudyta, jog jis gyvena" (Hbr 7, 8). Prisimenu, kaip pats itin sunkiu savo gyvenimo metu (tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo), sunkiai dirbdamas ir teuždirbdamas tik minimumą Šventųjų Raštų buvau įtikintas, jog dešimtoji dalis to, ką įsigyju, yra Kūrėjo (Mal 3, 7-10). Nuoširdžiai kas mėnesį dešimtinę nešiau į bažnyčios iždą, nors galą su galu vos sudurdavome (gyvenome dviese, su taip pat minimumą uždirbančia mama), ir tai dažniausia kasmėnesinių pasiskolinimų pagalba. Paradoksalu, kad tokioje situacijoje „atplėšę" nuo savo pajamų dešimtąją dalį Dievo namų išlaikymui, daugiau niekada nestokojome. Dievo ištikimybė reiškėsi tuo, kad iš Jo atitekanti malonė ir išmintis įgalino puikiausiai išsiversti ir pasitenkinti tuo, ką uždirbdavome. Ir iki pat šios dienos matau aiškią sąsają tarp aukojamos dešimtinės ir kasdienių Viešpaties palaiminimų.
Na ir baigdamas norėčiau grįžti prie maldos „Tėve mūsų". Abejotina, ar nurodydamas melsti Dievą kasdienės duonos, Jėzus Kristus turėjo galvoje, jog pats Dievas mums ją paduos (t. y. stebuklingu būdu). Nors tokių atvejų, tačiau itin retų, ir galime atrasti biblinėse istorijose bei kai kurių kitų žmonių gyvenime. Kodėl tad Jėzus mokė to melsti? Juk daugybė žmonių jos (kasdienės duonos) turi nė karto į Dievą nesikreipę (tai yra visuotinės Jo meilės žmonijai išraiška). Įžvelgiu, kad šitoks prašymas skirtas teisingam tikinčiojo požiūriui suformuoti ir išugdyti - šiuo prašymu besikreipiantis maldininkas pripažįsta, kad visa, ko jam šią (kas)dieną reikia, ateina iš jo dangiškojo Tėvo.
Savo atsakymą jums apibendrinčiau garsiojo reformatoriaus Martyno Liuterio mintimi: „Dirbk taip uoliai, tarsi Dievo nė nebūtų, o melskis taip atkakliai, kaip supranti, kad be Jo nieko negali."
Pastorius Romanas Semaška
