Ačiū Jums už kantrybę atsakinėjant į įvairius klausimus. Noriu, kad pamokytumėte, kaip mes turime elgtis kapinėse.
Ar žvakučių deginimas turi kokią nors reikšmę dėl pagonybės šaknų Lietuvoje, ar tai netinka daryti sekantiems Jėzumi Kristumi? Kaip šiuo klausimu elgtis dvasioje ir tiesoje? Būtų malonu žinoti visiems sulaukus kapų tvarkymo meto. Ačiū.
Jūratė, 52 m., Druskininkai
Sveiki,
Atsiprašau, kad nespėjau į Jūsų klausimą atsakyti dar iki Vėlinių... Tikiuosi, kad ir be mano patarimo prasmingai ir su tikėjimu paminėjote šią dieną.
Priminsiu, kad Visų šventųjų dieną (lapkričio 1-oji) į krikščionišką kalendorių VII amžiuje įtraukė dar popiežius Bonifacas IV, o pagoniškos Vėlinės (lapkričio 2-oji) buvo „sukrikščionintos" X amžiuje. Į Lietuvą jos atkeliavo kaip katalikiška šventė ir imta švęsti vietoj pagoniškos derliaus šventės ir magiškų apeigų. Pagoniški ir katalikiški aspektai iki šiol vis dar persipynę lietuvių sąmonėje, tai, beje, pasakytina ir apie Kalėdas, ir Velykas. Romos katalikų bažnyčia šiandien linkusi visų šventųjų dieną sieti su „visų, esančių danguje pagerbimu", o pačias Vėlines vadina „artimųjų švente" - tai, manau, artima krikščionybės dvasiai ir priimtina. Melstis už mirusiuosius (tai „reformuotiems katalikams", t.y. protestantams nėra priimtina), rodos, taip pat neliepiama.
Nemanau, kad mums, evangelikams, reikėtų kažkaip „protestuoti" prieš mūsų krašte nusistovėjusias tradicijas ir šventes, ypač jei esama mėginimų jas susieti su krikščioniška pasaulėžiūra ir mokymu. Be abejo, liaudyje tebegyvuoja įvairių su Vėlinėmis susijusių prietarų ir keistenybių - tiek senų, tiek „naujų" (pvz. Helovynas), tačiau, manau, kad kur kas geriau ne atsiriboti, bet evangelizuoti, suteikiant krikščioniškas prasmes ir kūrybingai panaudojant Kristaus šlovei. Pavyzdžiui, jei uždegu žvakutę ant kapo, tai savo giminaičiams sakau, kad tikiu mirusiųjų prisikėlimu, kaip moko Bažnyčia, ir Kristumi, pasaulio šviesa, atėjusiu mūsų išgelbėti iš šio pasaulio tamsos. Sakoma, kad senovėje lietuviai į kapines atsinešdavo maisto ir gėrimų, kad galėtų vėlių „apsupty" tinkamai pagerbti mirusiuosius - šiandien taip nebedaroma, tačiau tebūna tai artimųjų šventė, proga susitikti su savo giminaičiais, paminėti iškeliavusiųjų anapilin tikėjimo darbus ir pasiguosti amžinojo gyvenimo viltimi, pasikalbėti apie Išganytoją.
Biblijoje rašoma, kad „<...>geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. <...> Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių - linksmybės namuose" (Ekl 7, 2. 4). Tad būkime išmintingi ir švęskime šventes taip, kad tai tarnautų Kristaus garbei ir gyvųjų išganymui.
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas