Šįkart norėtume supažindinti su naujai įkurta krikščioniška leidykla „Upė“. Apie leidyklos tikslus bei šios tarnystės gimimo istoriją pasakoja jos įkūrėja Jurga Karosaitė.
Jurga, ne taip seniai įkūrei krikščionišką leidyklą. Kaip gimė tokia mintis? Kiek žinau, leidyklos verčiasi ne taip jau lengvai, ypač krikščioniškos. Iš kur tiek drąsos žengti šį žingsnį?
Drąsa atsiranda tuomet, kai paklūsti Tam, kuris vienintelis moka taip patikimai paliudyti apie savo palankumą, kad nebelieka jokių abejonių. Šiemet gimtadienio proga iš grupiokės gavau dovanų knygą baltais tuščiais puslapiais (ji apie mano leidyklos planus nieko nežinojo). Tai patvirtino tai, ką prieš mėnesį girdėjau „Aglow“ tarnavimo konferencijoje Krokuvoje: vieno susirinkimo pabaigoje pamokslininkas kalbėjo, jog Viešpats kai kuriuos žmones kviečia į naują tarnystę, ir tai bus tarsi knyga baltais tuščiais puslapiais...
Dar praėjusią žiemą, tik pradėjusi galvoti apie leidyklos įkūrimą, pasidalinau mintimis su viena seserimi ir tą pačią dieną ji netikėtai gavo jau išverstos knygos tekstą. Abi buvome nustebintos, kaip Viešpats ragina imtis šios tarnystės. Bendraudama su krikščionimis po truputį sužinojau ir apie kitas knygas, kurios kažkada buvo išverstos į lietuvių kalbą, bet dėl įvairių priežasčių nepasiekė skaitytojo. Dar daug anksčiau vis pažiūrėdavau ir į savo knygų lentyną, kurioje rikiuojasi nemažai krikščioniškų knygų anglų kalba, ir pasvajodavau, kad kas imtųsi išversti ir išleisti tas knygas, kurios palietė mano ir ne vieno tikinčiojo gyvenimą, padėjo dar labiau pamilti Dievo žodį, atpažinti mumyse esančius Jo šlovės turtus ir kurių autorių vaisiai šiandien kalba patys už save. Taigi, supratusi, jog iš tiesų Viešpats mane ragina ir tai yra Jo troškimas, ėmiau tvarkyti leidyklos steigimo dokumentus, labai nesamprotaudama dėl finansinių klausimų, mat jau žinojau, kad pirmajai knygai gausiu paramą iš užsienio. Galbūt sunkiau, kai tarnystė turi keletą skirtingų krypčių, pavyzdžiui, greta leidyklos veikia kitos tarnavimo sritys, kurioms reikalinga ne mažesnė finansinė parama. Mano veikla ir tarnystė apsiriboja tik leidykla, bet greta knygų galbūt ateityje galėtų būti leidžiamas ir žurnalas.
Paskutinį laišką apie tai, kad leidyklos dokumentai galutinai įteisinti, gavau balandžio 23 d., ir vėliau netikėtai sužinojau, kad ši diena - tarptautinė knygos ir autorinių teisių diena. Tai vėl buvo malonus sutapimas...
Leidyklą pavadinai gražiu, „srauniu“ pavadinimu - „Upė“. Kaip gimė būtent toks pavadinimas?
Dar prieš trejetą metų atradau vieną krikščionišką giesmę, kuri vadinasi I‘ve Got a River of Life (Aš turiu gyvenimo upę). Mėgdavau jos klausytis... Ši giesmė tuo metu buvo mano maldų fonas - jai grojant melsdavausi, šlovindavau Dievą. Manau, jau tuomet Viešpats į mane liejo savo troškimus, ruošė ateinantiems naujiems dalykams. Vėliau man pačiai gimė giesmė ir pirmieji jos žodžiai buvo tokie: „Tavo upe plaukti noriu...“
Raštas sako: Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo (Iz 11, 9), bet iš kur tas vanduo, kuris pripildo jūrą? Juk tai įtekančių upių vanduo! O Jėzus sako, kad iš mūsų vidaus plūs gyvojo vandens upės! (Jn 7, 38). Dievo pažinimas kaip Dievo upė teka nuo Jo sosto (Apr 22, 1) į mus ir plūsta iš kiekvieno tikinčiojo vidaus. Tuomet gyvybės upės susijungia ir užlieja žemę kaip jūra - pripildo ją taip, kad nelieka jokios sausos vietos, sudrėkina kiekvieną išdžiūvusią gyvenimo sritį. Tai atspindi Dievo Karalystės veržimąsi į šią žemę.
Man labai gražus upės kaip Šventosios Dvasios įvaizdis. Upė teka, ji nestovi vietoje. Jei tikrai pasiduodi Jo Dvasiai, kūnui nebereikia didelių pastangų plaukti - pati Dvasios upė tave neša. Kartą namų grupelių vadovų susirinkime net pasidalinau Maironio eilėmis „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, kurios mane sujaudino, tada supratau, kad ateina naujas laikas, ir Jo Dvasios niekas negali užtvenkti ar sulaikyti to apreiškimo, kurį Viešpats yra paruošęs, kad mūsų širdys patirtų išlaisvinančią Jo tiesos jėgą.
Knygos leidžiamos įvairios, apimančios daugybę temų - nuo vidinio išgydymo iki krikščionybės istorijos bei teologijos. Kokias temas planuoja išryškinti leidykla „Upė“ arba kokią matai šios leidyklos misiją?
Man labai patinka šios dvi Dievo idėjos - Dievo karalystė ir Bažnyčia. Tikiu, kad mes pašaukti ne kurti bažnytinę struktūrą šioje žemėje, bet plėsti Dievo karalystę - į žemę atnešti dangų. Jei savo žvilgsnius kreipiame į Karalystę ir teisingai ją suprantame, Bažnyčia auga, yra stipri ir gyvybinga. Teisingas požiūris į Karalystę apgyvendina mus dabartyje. Daug dalykų mums duoti ne dėl amžinybės, bet dėl dabartinio laiko žemėje. Troškimas eiti į dangų po mirties nepanaikina mano atsakomybės atnešti dangų į žemę.
Kristaus prisikėlimas mums turi reikšti daug daugiau. Prisikėlimo nebūna be kryžiaus, bet kryžius turi vesti į prisikėlimą ir padėti suprasti, kokia krikščionio gyvenimo šioje žemėje prasmė. Kaip pastebėjo anglų teologas Tomas Raitas (N. T. Wright): „Prisikėlimas nėra izoliuotas antgamtiškas įvykis, skirtas įrodyti, koks galingas Dievas gali būti, kai Jis to nori. Taip pat tai ne visai tas įrodymas, iš kurio mes galime tik suprasti, kad iš tiesų dangus laukia mūsų po mirties. Prisikėlimas - tai lemiamas įvykis, įrodantis, kad Dievo karalystė tikrai buvo pradėta žemėje, kaip ji yra danguje.“
Taigi, naujosios leidyklos misija yra aiškiau atverti Dievo karalystę žemėje, kad mūsų tikėjimas taptų praktiškas - kad iš tiesų matytume pasireiškiančią Dievo valią kaip danguje, taip ir žemėje. Jėzus liepia mums ieškoti Jo Karalystės ir teisumo visų pirma, tuomet visa kita, pavyzdžiui, mūsų tarnystė, bus pridėta. Kodėl? Nes kai pradedame suvokti šiuos pirmus svarbius dalykus, visi kiti dalykai atsiveria kitoje šviesoje: iš tiesų suvokiame, kad daugelį dalykų, kurių šiandien prašome maldoje, mes jau turime - mums lieka tiesiog dėkoti už tai, gyvenant tikėjimu ir džiaugtis jo vaisiais.
Iš tiesų, kai pradedame ieškoti Jo Karalystės, visų pirma keičiasi mūsų maldų kalba. Maldos tampa panašios į Jo nuotakos maldas, kuri net patirdama didžiulius suspaudimus meldžiasi su tikėjimu, o ne kaip našlė, kuri labiau susirūpinusi savimi - kad tik jos teisės būtų apgintos. Tai nereiškia, kad Dievas atmeta, ar negirdi mūsų maldų ir neapgina mūsų teisių. Jis myli mus tokius, kokie mes esame dabar, tačiau Jis nepalieka mūsų tokiais - Jis kviečia mus palikti dvasinės našlystės vietą ir užimti Jo nuotakos poziciją, nuotakos, kurios maldos pilnos tikėjimo, Jo žodžio pažinimo, kuri prisiima Viešpaties jai suteiktus standartus, atsakomybę ir pati, kaip Jėzus, yra pilna malonės bei tiesos. Bažnyčia yra Jo nuotaka! Taigi ar atėjęs į žemę Sūnus ras mus iš tiesų tikinčius? (Lk 18, 8). Karalystė yra ta vieta, kurioje mes tikime. Tai teisumo Karalystė, o teisusis gyvena tikėjimu (Hbr 10, 38).
Kokias knygas galvoji leisti artimiausiu metu?
Pirmoji leidyklos knyga - Stormie Omartian „Žmonos maldų galia“. Ši knyga „atplaukė“ labai netikėtai - jau minėjau, kad viena sesuo man ją atsiuntė tą pačią dieną, kai su ja pasidalinau planais steigti leidyklą. Labai džiaugiuosi, kad ši knyga dienos šviesą išvys padedant „Upei“ ir kad jos leidimą remia „Aglow“ moterų tarnavimas Danijoje. Prie šio tarnavimo, kuris veikia ir Lietuvoje, prisijungiau prieš porą metų, vėliau dalyvavau minėtoje „Aglow“ konferencijoje Krokuvoje. Šios konferencijos metu danės, kurios kuruoja tarnavimą Lietuvoje, išgirdusios apie mano planus mielai sutiko paremti knygos išleidimą. „Žmonos maldų galia“ pasaulyje labai populiari - parduota apie 8 mln. jos egzempliorių. Autorė knygoje dalijasi asmenine patirtimi apie tai, kaip Dievas stiprina jos pačios santuoką nuo to laiko, kai ji pradėjo melstis už savo vyrą. Tikiu, kad ši knyga bus tikras palaiminimas tikinčioms moterims. Tai - knyga apie maldą, tai - kvietimas ateiti prie Jo malonės sosto, patirti Jo keičiančią meilę, Jo Karalystės tikrumą ir Jo atsakymus.
Gali susidaryti įspūdis, kad leisiu labiau moteriškas knygas. Tikrai ne. Planuoju, kad knygos bus įvairios, o tarp jų bus ir labai „vyriškų“, teologinių knygų. Bet visos jos turėtų paprastai perteikti tiesas, kurios išlaisvina ir padeda gyventi visavertį gyvenimą, patiriant Dievo realumą šioje žemėje. Tikiuosi, kad šios knygos ugdys tikinčiųjų tikėjimą. Kita knyga turėtų būti apie Dievo karalystės veržimąsi į šią žemę.
Ar tu viena neši atsakomybę už šią tarnystę, o gal buri komandą?
Kol kas esu vienintelė leidyklos darbuotoja, nes šiuo metu didesnių pajėgumų nereikia. Tiesa, pagal sutartis dirba redaktorė ir vertėjos. Kita vertus, suprantu, kad tai yra atsakinga tarnystė, todėl norėčiau, kad šalia leidyklos susiburtų patariamoji kolegija, kuri turėtų svarų balsą atrenkant knygas. Tokioje patariamojoje, globojančioje bei koordinuojančioje kolegijoje jau sutiko dalyvauti pastorė Anželika Krikštaponienė, pastorius Giedrius Ažukas, pastorius Alvydas Stankevičius, krikščioniškojo knygyno vedėjas Aras Petronaitis bei Aurelija Umbrasienė. Planuoju susipažinti ir pristatyti leidyklą skirtingų bažnyčių ganytojams bei pakviesti juos bendradarbiauti.
Galbūt į tave galėtų kreiptis ir kiti žmonės, siūlydami išversti bei išleisti kokią gerą knygą? Kaip knygos bus atrenkamos leidybai?
Taip, be abejo žmonės galės kreiptis. „Upė“ yra nepriklausoma, tarpdenominacinė leidykla. Kaip jau minėjau, leidykla bus atvira kitoms bendruomenėms ir jų siūlomoms knygoms. Minėtoje „Upės“ kolegijoje, norėčiau matyti ganytojus iš skirtingų bendruomenių ir tokiu būdu atverti kelius knygoms, kurias jie galbūt norėtų išleisti, bet neturi galimybių. Knygos bus rekomenduojamos ir pristatomos kolegijai, kuri, kaip minėjau, turės svarų balsą sprendžiant dėl jų išleidimo.
Kai kam gali kilti klausimas, kodėl reikėjo įkurti leidyklą, jei bažnyčioje, kurią lankai, jau veikia leidykla? Tad kodėl gi prireikė dar vienos leidyklos?
Tokia tarpdenominacinė leidykla atvertų kelią įvairesnėms knygoms ir atsakytų į skirtingus tikinčiųjų poreikius. Man visada trūko praktinės krikščioniškos literatūros lietuvių kalba, be to, ne iš vieno tikinčiojo lūpų girdėjau, kad tokių knygų jie labai pasigenda. Žinau, kad tikintieji imasi savarankiškai versti gerus tekstus ir jais dalijasi. Man pačiai ne kartą tokie tekstai patarnavo. Krikščioniška literatūra yra labai įvairi, tad, nors yra išleista tikrai gerų knygų lietuvių kalba, pajėgų trūksta ir kai kurios krikščionio gyvenimo sritys lieka vis dar nepaliestos. Taigi krikščioniškos leidybos laukai Lietuvoje labai platūs. Tikiu, kad gera knyga vis dar yra pati geriausia dovana, kuri praturtina ir per kitų patirtį kviečia mus taip pat patirti Dievo gerumą.
Nors esi kelio pradžioje, vis tik norisi paklausti, kaip pavyksta derinti tiesioginį darbą su leidyklos veikla?
Prieš gerą pusmetį pakeičiau darbovietę, todėl atsirado daugiau laisvo laiko. Dievas viskuo pasirūpino iš anksto. Tikrai stebiuosi tuo, kaip Jis nutiesė kelią mano naujai tarnystei. Juolab skyriaus, kuriame dabar dirbu, vadovė yra krikščionė. Iš tiesų dėkoju Viešpačiui už tuos, kurie man padeda nenuleisti akių nuo Jo įkvėptos manyje svajonės, kurie paremia mane ir finansiškai, matydami prasmę ir norėdami tapti šio Viešpaties darbo dalimi.
Ačiū už pokalbį, linkime tau kuo didžiausios sėkmės bei, žinoma, Viešpaties nukreipimo!
Kalbino Aurelija Umbrasienė
Ištrauką iš pirmosios „Upės“ knygos „Žmonos maldų galia“ skaitykite rugsėjo mėnesio laikraštyje „Ganytojas“ ir, netrukus, btz.lt svetainėje.
Taip pat kviečiame apsilankyti leidyklos „Upė“ interneto svetainėje www.upe-leidykla.lt .