Sveiki. Su vaikinu draugaujame jau gana ilgai, labai mylime vienas kitą ir pradėjome lytinį gyvenimą. Žinau, kad tai prieštarauja krikščioniškai nuostatai, kad lytiniai santykiai leidžiami tik santuokoje. Bet ar Dievui iš tikrųjų tokia svarbi oficiali, teisinė santuoka?
Mes su draugu vis dar nesusituokę tik dėl to, kad kol kas abu dar studijuojame ir neturime galimybės kartu gyventi. Ir tikrai nesijaučiame ištvirkaujantys - juk ketiname visą gyvenimą būti kartu. Be to, ir jis man buvo pirmasis, ir aš jam; taip sakant, nedalijome savęs bet kam, kaip šiais laikais madinga, o laukėme sau skirto žmogaus. Tad ar tikrai esame nusidėjėliai?
Iš anksto ačiū už atsakymą.
Aušra
21 metai
Dėkoju už labai atvirą klausimą. Esu tikras, kad jis rūpi ne vienam jaunuoliui ir ne tik jaunuoliams, tik ne kiekvienas išdrįsta klausti, visų pirma, klausti savęs - ar kartais šitaip elgdamasis nenusidedu.
Atsakant į Jūsų klausimą, pirmiausia norisi pastebėti, kad Jūs klausiate ieškodama užtikrintumo, ar ikivedybinis intymus gyvenimas yra nuodėmingas, ar ne, nors ir tvirtinate, kad tikrai nesijaučiate nusidedantys. Tai liudija, kad tobulos ramybės savo širdyje visgi neturite. Nors ir bandote tam tikrais argumentais pateisinti savo pasirinkimą, tačiau matyti, kad Jūsų sąžinės tai neįtikina, jos balsas skamba garsiau. Jis neleidžia nusiraminti, signalizuoja, kad yra peržengiama Dievo valia, kurią Jūs, beje, kaip liudija ir pats klausimas, taip pat žinote. Sąžinės liudijimas yra vienas iš patikinimų, kad tai, ką žinote apie ikivedybinį susilaikymą, yra tiesa.
Klausiate, ar Dievui tikrai svarbi oficiali, teisinė santuoka. Kaip užrašyta Šventajame Rašte, lytiniai santykiai yra moralūs tik santuokos rėmuose, t.y. tik tarp sutuoktinių. Teisiškai neįregistruota santuoka apskritai nėra santuoka. Juridinis šeimos institucijos pagrindas be abejonės yra svarbus ne tik Dievui, bet ir žmogui. Dievas sako: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas" (Hbr 13, 4). Be dvejonių galima pasakyti, kad Jis turi omenyje oficialiai įvardintą santuoką, nes hebrajų kultūroje santuoka buvo aiškiai apibrėžta, palydima savitų tradicijų. O ir patalas, kaip matome, minimas būtent santuokos kontekste. Jis negali būti suteptas ikivedybiniais ar homoseksualiais santykiais (ištvirkavimu), taip pat neištikimybe sutuoktiniui (svetimavimu).
Skirtingose kultūrose egzistuoja skirtingos santuokos įteisinimo tradicijos ir formos (tam Dievas yra suteikęs pakankamai daug laisvės), tačiau visos jos įvardija akimirką, nuo kurios vyrui ir moteriai yra suteikiamas sutuoktinių statusas. Tam tikrą santuokos įteisinimo formą turime ir mes, lietuviai. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nusako, kokia ji: http://www.tm.lt/?item=kodeks&aktoid=50802 . Štai kaip jame apibrėžiama santuokos samprata: „1. Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. 2. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. (3.7)" O štai kokiu būdu registruojama santuoka: „1. Santuoka registruojama, kai dalyvauja ketinantys susituokti asmenys ir du liudytojai. 2. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, prieš įregistruodamas santuoką, privalo dar kartą patikrinti, ar yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12-3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos. 3. Įrašius santuokos sudarymo įrašą, sutuoktiniams išduodamas santuokos liudijimas. 4. Santuoką sudariusių asmenų pasuose arba kituose jų asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose įrašoma apie santuokos įregistravimą ir nurodoma kito sutuoktinio vardas, pavardė ir gimimo metai, santuokos įregistravimo vieta ir data. (3.303)"
Pasakytina, kad be civilinės metrikacijos įstaigos, santuoką Lietuvoje turi teisę registruoti ir valstybės pripažintos religinės organizacijos. Taigi ir Lietuvoje santuoka yra aiškiai apibrėžta, ir Dievas, manau, šeima laiko ir laimina būtent šiuo oficialiu keliu savo gyvenimus sujungusias poras.
Apibendrinant galima pasakyti, kad lytiniai santykiai ne su teisėtu sutuoktiniu Dievo akyse yra nuodėmingi. Nors žmogus neretai tame neįžvelgia blogio („Kas gi čia tokio?.." - mąsto jis), visgi derėtų pasitikėti Dievu, kad jei Jis tai draudžia, vadinasi, turi tam svarių argumentų: tai ir moralinis žmogaus tyrumas, ir psichologinis sveikumas bei stabilumas, ir socialinis saugumas, ir dar ne vienas „-umas" mūsų pačių labui.
Jei rūpėtų mano patarimas Jums, nuoširdžiai linkėčiau atsiprašyti Viešpaties už nesusilaikymą, o intymius ryšius atnaujinti tik sukūrus šeimą. Pasikartosiu: pasitikėkime, apribojimus seksualinėje sferoje Kūrėjas įsteigė ne norėdamas mus apiplėšti, bet norėdamas praturtinti. Linkiu tuo patikėti ir tai patirti!
Jei kartais dar neteko skaityti Ričardo Pagojaus knygos „Meilės pamokos", labai ją rekomenduočiau - ji išsamiai, pagrįstai ir suprantamai aptaria tiek Jūsų keliamą klausimą, tiek apskritai tarp vaikino ir merginos užsimezgančią meilę, jos tikrąją prigimtį.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas