Kaip besistengčiau, ką bedaryčiau, mane persekioja viena nuodėmė ir niekaip nesugebu jos atsikratyti. Kiekvieną sykį meldžiuosi ir atsiprašinėju Dievo, bet, praėjus kuriam laikui, vėl suklumpu. Tai tarsi uždaras ratas, iš kurio man sunku išeiti. Kaip sudaužyti tą ratą ir nesugrįžti prie nuodėmės?
Devyniolikmetis
Gerai pažįstamas yra tavo minimas nuodėmės pasikartojimo ratas. Kiekvienam žmogui lemta jį savyje aptikti. Dar apaštalas Paulius įvardino šią Adomo palikuonių išgyvenamą agoniją: „Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!" (Rom 7,22-24). Šios mintys paaiškina, kodėl nuodėmė tokia gaji mumyse - esame dvasiškai suluošintos prigimties, kuri vergiškai pajungta blogiui. Esame taip stipriai jos veikiami, jog nepajėgūs vadovautis net pačiomis tyriausiomis savo intencijomis - viršų ima savanaudiškumas, aistros, pyktis ir kitos kūniškos prigimties „grožybės". Ir patys savo jėgomis, valios pastangomis čia nieko nepakeisime. Nebent tik kažką iš dalies ir iki laiko.
Dažnai sau neatrodome tokiais pažeidžiamais, viliamės, kad įdėję šiek tiek pastangų, neilgai trukus, įstengsime suvaldyti blogį savyje. Tačiau jei viskas būtų taip paprasta, negi būtų reikėję Dievo Sūnui ateiti ir susigrumti su nuodėme mūsų vietoje? Nereikėtų turėti įsivaizdavimų, kad nuodėmė mums lengvai paklus. Turime būti nusiteikę ilgai, nuožmiai kovai. Be to, nemanau, kad reikėtų susikoncentruoti į vieną kažkurią nuodėmių, nes ir be jos mumyse esama dar ne vienos kitos, tikrai ne mažesnės. Mes, žmonės, linkę klasifikuoti nuodėmes į dideles ir mažas, tačiau Dievui jos visos yra tiesiog nuodėmės, iš kurių visų dera siekti išlaisvinimo. Tad, manyčiau, reikia siekti pergalės ne prieš konkrečią nuodėmę, o apskritai prieš nuodėmingumą mumyse, nes ką reiškia išrauti vieną piktžolę jomis apaugusiame lauke..? Geriau ieškoti būdų, kaip paveikti visą lauką, kad šios neturėtų sąlygų vešėti. Galvoju, kad mes, krikščionys, žinome, kas mums gali pagelbėti. Tai asmeninis artimas Dievo pažinimas. Kuo arčiau Jo esame, kuo ryškiau Jį regime, tuo mažiau patraukli darosi nuodėmė, nes Jame nėra nuodėmės. Ji ima mums svetimėti, tolti, dievotas gyvenimas tampa natūralesnis nei gyvenimas kūno norais. Tokią laisvę imame ragauti sutelkę dėmesį ne į savo ydingumą, o į Kristų. Tiesa, ji ateina lėčiau nei norėtųsi, nes ir Dievo pažinimu augame ne taip greitai. Tačiau kai nuodėmės atsikratome, paakinti Dievo pažinimo, darome tai sąmoningai, savo noru, ne todėl, kad išgirdome, jog nevalia. Jei mus motyvuoja draudimas ir baimė, o širdimi nematome to, kuris draudžia ir kodėl draudžia - mūsų bandymas pažaboti save bus tolygus pūtimui prieš vėją. Juk ir šiukšlių buityje nekaupiame, o reguliariai jų atsikratome ne todėl, kad kaimynai įkyriai moralizuotų - tiesiog suvokiame, kad be šiukšlių geriau nei su jomis.
Tad norėtųsi tave padrąsinti, kad nenusiviltumei tomis, atrodytų, bergždžiomis pastangomis. Jų nereikėtų atsisakyti. Tačiau taip pat yra gerai suprasti, kad mes keičiamės ne dienomis ir net ne mėnesiais, o metais, net dešimtimis metų. Tad prireiks kantrybės. O labiausiai pabrėžčiau uolų rūpestį pažinti Viešpatį: godžiai skaityti Bibliją, ją taikyti gyvenime, bendrauti su Dievu, pasilikti tarp maldingų tikinčiųjų, tarnauti žmonėms. Šitaip augsi tiesos pažinime, o kartu ir laisvėje: „... jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8,32).
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas