Noriu pabrėžti didžiąją tiesą – krikščionio džiaugsmas nemiršta atėjus sielvartui. Džiaugsmas ir sielvartas krikščionio gyvenime eina kartu, ne pakaitomis. Mes esame kviečiami visada džiaugtis, nors sielvartas kartais kaip banga užlieja mūsų gyvenimą.
30 psalmėje sakoma: Vakare ateina verksmas, o rytą – džiūgavimas (Ps 30, 5). Čia verksmas ir džiūgavimas eina pakaitomis, ir tai aš suprantu. Tačiau nemanau, kad tai prieštarauja tam, ką sakiau anksčiau, nes yra toks džiaugsmas, kurio mepaveikia nei skausmas, nei liūdesys, nei ašaros. Ir Dievas teikia mums tokį džiaugsmą visą laiką. Skausmas mūsų nevargina, nes kai kas įvyko, kad ryte to skausmo nebebūtų. Tačiau taip nutinka ne visada. Tačiau netgi vakare, kai ateina tas verksmas, džiaugsmas niekur nedingsta. Jis nemiršta.
Apaštalas Paulius mus ragina: Pagaliau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas. Saugokitės šunų, saugokitės piktų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių! (Fil 3, 1–2). Jis nesakė: „Džiaukitės, bet ne tada, kai reikia spręsti konfliktus.“ Ne. „Džiaukitės Viešpatyje“ ir „saugokitės šunų“. Tai darykite tuo pačiu metu.
Laiško filipiečiams 3 skyriaus 18 eilutėje Paulius vėl kalba apie tokius žmones: Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Paulius liepia saugotis šunų ir piktų darbininkų, bet tuo pačiu metu ragina džiaugtis, net ir viduryje konflikto. Vos keliomis eilutėmis toliau, 4 skyriuje, Paulius vėl sako (jis pakartoja, kad nepraleistume esmės): Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4). Toks pakartojimas reiškia: Taip, aš tikrai turiu galvoje – visuomet, nes jau nurodžiau jums, kaip reikia džiaugtis ir saugotis vienu metu.
Ir raktas į šį džiaugsmą tokiomis aplinkybėmis, kai esame linkę murmėti, bambėti ar verkti, yra Kristaus valdžia ir Kristaus palaima.
Džiaugtis net per išbandymus
Manau, būtų pravartu pateikti keletą pavyzdžių iš Biblijos, kurie patvirtina, kad džiaugsmas ir sielvartas eina kartu – ne paeiliui, o vienu metu.
Pirmajame Petro laiške skaitome: Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje. Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku. Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose (1 Pt 1, 3–6).
Viskas vyksta tuo pačiu metu, ne paeiliui: <...> tuo džiaukitės, nors dabar kenčiate. Tokia yra krikščioniško gyvenimo esmė. 2 laiške korintiečiams Paulius paprasčiausiai sako: Mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės (2 Kor 6, 10). Jėzaus sekėjo gyvenime tuo pačiu metu vyksta daug dalykų. Taigi, net kai aplanko sielvartas, o jis Dievo numatytu laiku ir su Jo priežiūra reguliariai ateis į mūsų gyvenimą, bet mūsų džiaugsmas nemirs.
Diena, kai mirė mano mama
Kai buvau dvidešimt aštuonerių, žuvo mano motina. Prisimenu vietą, kurioje stovėjau, kai suskambo telefonas. Mano svainis tarė: „Džoni, turiu blogų naujienų. Ką tik autobuso avarijoje žuvo tavo motina. Nežinome, ar išgyvens tavo tėvas.“ Aš nuėjau į savo miegamajį, atsiklaupiau prie lovos ir dvi valandas verkiau.
Ir mane taip raudantį, nes praradau vieną svarbiausių žmonių mano gyvenime, užplūdo džiaugsmas. Aš džiaugiausi, kad ji buvo puiki mama, taip pat kad Dievas leido mums su ja kartu praleisti 28 metus. Trečia, mes nuostabiai susitaikėme, nors būdamas vaikas su ja elgiausi blogai. Ketvirta, jai neteko ilgai kentėti – mirtis buvo staigi, ji mirė akimirksniu. Galiausiai, mane apstulbino džiaugsmas, kad ji dabar yra su Jėzumi!
Šalia netekties – didžiulės, skaudžios, širdį draskančios netekties – buvo ir džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas. Sielvartai negali nužudyti krikščionio džiaugsmo.
Liūdesys ir palaima
Pateiksiu dar vieną pavyzdį: maždaug prieš tris savaites kalbėjausi su savo vyresniąja ir vienintele seserimi – daugiau brolių ir seserų neturiu. Dievas buvo geras mums, ir per paskutinius porą metų mūsų santykiai atsinaujino, tapo gilesni ir malonesni. Aš ją matau tik kartą per metus – ji gyvena už 1 100 mylių. Kalbėjomės su ja telefonu – daugiausia apie liūdesį mūsų gyvenime. Mes dalijomės savo liūdesiu, ir abu buvome visiškai nustebinti emocijų, kurios mus aplankė tomis akimirkomis. Kai padėjau ragelį, savo žmonai pasakiau: „Tai buvo geriausias pokalbis, kokį esu kada nors turėjęs su seserimi.“
Kas tai buvo? Pokalbio metu liejosi ašaros – aplankė liūdesys, bet vyko ir kažkas kito. Tarp mūsų atsirado jungianti, emocijų kupina palaima. Noriu pasakyti tai, kad liūdesys nenužudo krikščionio džiaugsmo Kristuje. Džiaugsmas nemiršta, kai ateina sielvartas.
Pašaukti džiaugtis
Paliksiu jus su šiuo asmeniniu raginimu iš laiško Filipiečiams. Priimkite tai, tarsi įkvėptas apaštalas Paulius ar net pats Kristus sakytų tai būtent jums: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 4–7).
vertė Marija Valatkaitė