Knygos „Gerai elgtis su savimi“ (išleido „Katalikų pasaulis“ 2003 m.) autorius, katalikų teologijos daktaras, benediktinas A Griunas pasakoja apie savo patirtį, sukauptą dirbant sielovadinį darbą. Joje išsamiai apžvelgiamos griežtumo sau, agresyvus elgesio su savimi ir kitais bei nepakankamos meilės sau, priežastys.
Tik priimdami patys save galime paimti ir nešti savo kryžių, nes tuomet sutinkame, kad mūsų viduje kunkuliuoja prieštaravimai, o gyvenime gali kilti įvairių nemalonių dalykų. Apaštalas Paulius nepavargsta tvirtinti, kad Kristus mus išlaisvino nuo prievartos daryti viską patiems, nuo prievartos, taigi mums nebereikia stengtis būti teisiais, neklystančiais ir tobulais. „Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5,1). Gi mes leidžiame pavergti mums įvairioms nuostatoms, sąlygoms ir įsipareigojimams. Pavyzdžiui, taip sau sakome: „Jei pakankamai melsiuos, nieko man negali atsitikti. Jei nevalgysiu mėsos, nesusirgsiu vėžiu ir pan.“ Taip tarsi teigiama, kad gyvenimas pasiseks tuo atveju, jei įvykdysime tam tikras sąlygas, savo susikurtą „Įstatymą“. Paulius sako mums: „Palik bevaisius mėginimus, kuriais save pavergi Įstatymui. Esi laisvas. Kristus tave jau išteisino, tau viskas gerai. Tau nereikia nieko įrodinėti sau. Tau belieka tik atsakyti į išlaisvinančią Kristaus meilę“.
Kad galėtume tikrai gyventi laisvėje, turime atsisveikinti su iliuzijomis, kurias susikūrėme apie savo gyvenimą. Daugiau nebereikia savęs pavergti, mes galime gerai elgtis su savimi, nes nesame daugiau pavaldūs Įstatymui, bet galime gyventi Dvasia. Mums nebereikia savęs kaltinti, pykti ant savęs, nes taip tik auga agresija nukreipta ne tik į save, bet ir į kitus. Nekaltos aukos laikysena, kai vaikštoma nuolat rūškanu veidu, trukdo ir kitiems džiaugtis gyvenimu, kiti irgi tarsi verčiami jaustis tokie pat išsekę.
Jėzaus Gerosios Naujienos esmė susitaikymas: žmonijos susitaikymas su Dievu žmonių susitaikymas tarpusavyje, ir žmogaus susitaikymas su savimi. Susitaikyti su savimi turbūt yra viena sunkiausių užduočių, kurias mums pateikia gyvenimas. Susitaikyti su savimi, pasak knygos autoriaus reiškia „nutildyti ginčą tarp skirtingų kovojančių minčių ir norų, nuraminti susierzinusią sielą, visa, kas yra viduje, išbučiuoti“. Susitaikyti su savimi reiškia susitaikyti su savo gyvenimo istorija, sakyti „taip“ savo praeičiai, žaizdoms, savo tėvams, auklėjimui, charakteriui, kuris mums duotas. Mes slapčia maištaujame, kad gyvenimas yra toks, koks yra, maištaujame ir prieš save. Trokštame būti kitokie, norėtume turėti daugiau draugų, gabumų, kitą profesiją, norėtume būti visų mėgstami. Kuriame svajones, kokie norėtume būti. Manome, kad Dievas nori, kad įvykdytume tą ar aną idealą atitinkantį reikalavimą, kad visada galėtume valdytis, būtume draugiški, visada nuolaidūs, kad niekada nebūtume egoistai. Bet tai – ne Dievo valia, o mūsų idealas, kuriuo patenkiname savo garbėtrošką. Dievas ieško gyvo ir tikro žmogaus.
Toliau knygoje aptariamos ir nesantaikos su savimi priežastys. Tai noras viską kontroliuoti, laimėjimų siekimas, nuolatinis savęs lyginimas su kitais, savo vertės suvokimas tik pagal išorinius veiksmus, nenoras pripažinti savo nesėkmes, netobulumus, žaizdas.
Kai kurie galvoja, kad jeigu jie nuo mažų dienų atėjo pas Kristų, išvengs visų krizių, o tikėjimas jiems visada padės. Tokie idealistai užmerkia akis tikrovei, o svarbiausia – ignoruoja savo kūniškumą. Jie užmiršta, kad jie yra ne tik dangaus, bet ir žemės žmonės. Mes galime kilti Dievo link tik tada, kai išdrįstame nusileisti į savo realybę, į savo šešėlio tamsą.
Savęs lyginimas su kitais irgi trukdo gyventi. Poreikis lyginti trukdo užmegzti artimus ryšius ir pasmerkia vienišumui. „Mūsų gyvenime viskas turi būti šaunu“. Bet kur lieka tai, kas maža, neregima ir nekrinta į akis. O svarbiausia: kiek varžovų turime nugalėti, kad išliktume „šaunūs“?
Žinoma, gyvenime neišvengsime kančios. Bet geriau nepasirinkime jos patys. Visų pirma, Dievas mus sukūrė gyvenimui. Jėzus atėjo, kad padovanotų mums gyvenimo pilnatvę. Tačiau tas, kuris nori iš tiesų gyventi, tas turi būti pasiruošęs sakyti „taip“ viskam, kas jam atsitinka. Tas, kuri sako „taip“ savo kentėjimui, gali mėgautis ir savo gyvenimu. Jam nereikia baimintis, kad Dievas vėl iš jo viską atims.
Jeigu tam tikrais veiksmais ar praktika siekiame kokių nors dvasinių laimėjimų (ilgos maldos, pasninkai), tai slepia gilų nepasitikėjimą, nuostatą, kad žmogus iš esmės yra blogas, ir „geru“ gali tapti tik tada, kai daug pasiekia pats, pavyzdžiui, kai kiek įmanoma daugiau meldžiasi.
Kita savęs kankinimo forma – menkas savęs vertinimas. Ji gali būti pateikiama kaip nuolankumas. Tačiau iš tikrųjų būti nuolankiam – reiškia nebijoti savęs, nebijoti nusileisti į savo sielos gelmes ir susitaikyti su savo tamsiosiomis pusėmis.
Savęs niekinimą gali atskleisti sakiniai: „Juk aš niekam neįdomus. Aš toks..., kad manęs niekas nepastebi. Aš už kitus daug lėtesnis, aš nieko kitiems negaliu duoti ir pan.“ Tai savęs kankinimas.
Nepakankamas savęs vertinimas yra tik antroji savęs pervertinimo pusė. Žmogus save laiko blogiausiu dėl to, kad nėra didžiausias. Jis ar ji nesutinka būti tiesiog „normaliu žmogumi“ su silpnybėmis ir stiprybėmis, su maloniosiomis ir nemaloniosiomis pusėmis. Susitaikyti su savimi ir savo vidutiniškumu yra žmogiška, tai yra būtent tai, ko trokšta Jėzus.
Žmogui sunkiausia gerai elgtis su savimi, kai jį ištinka nesėkmė, arba jis nusikalsta. Nors žinome apie gailestingą Jėzaus elgesį su nusidėjėliais ir muitininkais, mums dažniausiai būna labai sunku būti gailestingiems sau, kai patys padarome nemalonią klaidą, ypač, jei ją pastebėjo ir aplinkiniai. Autorius dalijasi savo patirtimi, kaip priimti savo nesėkmes su gailestingumu su. To reikia mokytis. Padeda malda ir minčių peržvelgimas Dievo akivaizdoje klausiant, ką Jis nori pasakyti tuo.
Tinkamai elgiamės su savo kalte, kai ją paprasčiausiai paliekame nevertindami ir kai pateikiame ją Dievui, kai užuot graužęsi, daugiau žvelgiame į Dievą, kuris būdamas gailestingas priima mus su mūsų kalte. Mes nesame garantuoti, kad nebedarysime klaidų, greičiausiai taip atsitiks, kad vėl suklysime, o tada vien tik didelis pasitikėjimas Dievo gailestingumu gali sulaikyti mus nuo savigraužos. O savęs apkaltinime dažnai slypi išdidumas. Negaliu sau atleisti, kad būtent aš padariau šią klaidą. Juk turėčiau Dievui pasirodyti kaip geresnis žmogus. Susitaikyti su mintimi, kad būdami tik žmonės mes klysime – yra nuolankumas. Tai nereiškia, kad nereikia savo klaidos analizuoti. Į kaltę reikia pažvelgti, reikia ją pripažinti ir ištirti, o tada jau ją paleisti. Jei Dievas man atleido, turiu atleisti ir pats sau, negaliu trukdyti sau gyventi, nuolat priekaištaudamas dėl savo kaltės ar nesėkmės. Ne neklystamumas priartina mus prie Dievo širdies, bet gailestingumas au ir savo silpnybėms ir žmonėms, esantiems šalia.
Pagal Grun A. knygą „Gerai elgtis su savimi“