Kartais pagalvoju, kad gyventi Kristuje – tai lyg būti įjungtoje mikrobangų krosnelėje, kurioje putiesi ir spragsi tarsi kukurūzų spragėsis. Galbūt šis palyginimas ne visai vykęs ir kvepia paviršutiniškumu, tačiau jis itin gerai parodo, jog pokyčiai „įkaitintoje“ vietoje būtinai vyksta. Tiesa, turbūt ne visi kukurūzai kaitinami spragsi, kaip ir ne visi tikintieji yra vienodai emocingi ar vienodai pasirengę stoti prie starto linijos – jei vienas tuoj pat sušuks: „Jei čia Tu, Viešpatie, tark žodį, ir ateinu vandeniu“, kitas dar ilgai galvos, kaip įvertinti tokį Viešpaties akibrokštą – eiti vandeniu... Tačiau ar spragsime garsiai, ar tyliai, vertiname Viešpaties neįmanomus dalykus palankiai, ar ne visai, esmė išlieka ta pati – tas, kuris gyvena Kristuje patiria pokyčius, Jame ragauja gyvenimą, kuris nušviečia veidus, nes pripildo širdis!
Kai karštą dieną gurkšteliu vandens, pajuntu, kad kažkas pasikeitė – būna labai gera. Tačiau kai įkvepiu Kristaus, Jo žodžio, Jo Dvasios, Jo apreiškimo šviesos, tuomet tikrai žinau, kad ką tik įkvėpiau, kad gyvenu, kad gyvenu Jame, kad Jame gyventi be galo gera, kad be Jo nėra to oro, kuriuo galiu kvėpuoti, nėra tos esmės, kuri pasotina ir įprasmina mano būtį... Karštą dieną, kai labai trokštu, mane gali apdovanoti gražiausiais rūbais, papuošalais, pastatyti net ir pavėsinę, ar dar kažką, tuomet norisi tik vieno – gurkšnio vandens. Kai trokšti, niekas neįdomu, tik vanduo. Ir kai atsigeriu, tikrai žinau – atsigėriau. Tai liudija ne tik mano emocijos, kurios gali būti ir blankios, ir ryškios, bet r visas organizmas, nes jis įgauna naujų jėgų gyventi ir veikti.
Ačiū Dievui, Kristus nėra iliuzija. Ačiū Dievui, Kristus nėra šmėkla, ar dar kokia įdomi filosofija, kurią tik bandau savo gyvenime vadovautis... Kristus yra pats gyvenimas, Jis yra gyvybės duona, nužengusi iš dangaus! Jis – gyvybės upė, gyvasis vanduo, darantis mano gyvenimą lyg to medžio, pasodinto prie upelio, kurio lapai nevys (1 psalmė)... Ir jei Jo neatsigeriu, galiu „mėgautis“ prisiminimais, kaip kadaise gėriau, bet tai organizmui nepadės. Jei Jo neatsigeriu, galiu perskaityti daugybę mokslinių straipsnių apie šio vandens naudą mano organizmui, bet ir tai nepadės. Jei Jo neatsigeriu, galiu vartyti nuotraukas tų, kurie geria, bet ir tai nepadės! Tai aš turiu gerti kasdien. Ir mano krikščioniško gyvenimo „organizmas“ man nesumeluos, būtinai paliudys, gėriau ar ne. Vieniems jis liudija spragsėdamas garsiai, kitiems tyliai – ne tai svarbu. Svarbu, kad pokyčiai vyksta, kai esi Kristuje ir tai suvoki. Nes jei tu esi Kristuje, jei tiki Juo, tai tavo viduje, tavo atgimusioje dvasioje jau yra Dievo Karalystė, ten yra ir ramybė, ir teisumas, ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, ten visa tai yra (ir niekur nedingsta!), o tai reiškia, kad šaltinis tavo paties viduje, jo nereikia toli ieškoti, už jūrų marių... Ir jis neatveriamas kažkieno „didingu patepimu“, nors Dievas tai naudoja. Visa tai atveriama tiesiog… kai atsimerki ir pamatai, ką turi Kristuje.
Aleliuja! Kristus jumyse - šlovės viltis! (Kol 1, 27) Ir tai ne pasaka, ne iliuzija, o tikrovė.
Aurelija Umbrasienė