Bažnyčia nėra tavo priešas

Rytas. Lietus šimtais basų pėdučių šlepsena į mūsų namelio ant ratų stogą. Už rasotų langų – purvynas. Oras pritvinkęs audros ir moskitų. Štai tokia antroji mūsų stovyklavimo diena Vaitšelo provincijos parke.

Šiame drėgmės persunktame pasaulyje sėdžiu ant sofos ir maitinu mūsų mažąją. Esu gundoma pradėti skųstis, tačiau bandau giedoti, net jei tenka stovyklauti lietui lyjant. Mano mažylė įsikabinusi į mano pirštus, jos veidelis glaudžiasi man prie krūtinės. Dabar jai tik penki mėnesiai, tačiau vieną dieną ji bus atjunkyta.

„Didi Tavo ištikimybė, – bandau niūniuoti pavargusiu balsu. – Mano Dieve, mano Tėve...“

Man trisdešimt penkeri ir aš vis dar mokausi. Šalia manęs ant sofos guli atversta knyga „Galimybė mirti“, kurioje Elizabetė Eliot pasakoja apie Eimę Karmaikl (Amy Carmichael), kuri yra pasakiusi: „Aš mokausi iš nujunkyto vaiko. Mokausi gyventi be... Junkis prie manęs ir tu.“

Aš irgi to mokausi šiuo motinystės laikotarpiu. Mokausi gyventi be dušo ar asmeninio laiko, savos erdvės ar kavos. Be to, kaip tikinti, aš mokausi gyventi be asmeninių teisių, kerštavimo ir pagiežos, be dvasinio išdidumo.

Ir šis atjunkymo laikas pastūmėjo mane tapti bažnyčios nare, nuo ko aš bėgau dvi dešimtis metų.

Kur Dievas kaupia savo šlovę

Augdama girdėjau bažnyčios dejavimus, mačiau tamsiuosius jos užkaborius, kai šventieji tampa nusidėjėliais, o pastoriaus šeima slepiasi už stiklinių savo namų sienų. Girdėjau pamokslus ir mačiau skausmą, girdėjau pažadus ir buvau sulaužytų pažadų liudininkė. Aš mačiau veidmainystę, kai situacijas ištaisyti buvo stengiamasi tiesiog įdedant auką į aukų dėželę. Bandydama apsaugoti savo širdį, kuri žinojo, kad Dievas myli, bet niekada nebuvo to patyrusi, tapau „anoreksike“. Dievo meilė man buvo tolima kaip ir trijų dalių pamokslas. Sulaukusi aštuoniolikos bėgau kuo toliau nuo namų, į priešingą šalies pusę, bandydama atrasti doktrinose ir bažnyčios politikoje pasimetusį Dievą.

Šiuo metu esu nevyriausybinės organizacijos, kuri darbuojasi viename vargingiausiame žemės kampelyje – Ugandoje, Katwe lūšnynuose, įkūrėja. Mes bendradarbiaujame su bažnyčia, kurioje nėra grindų, sanitarinių patalpų, kuri įsikūrusi iš metalo lakštų atliekų suręstame pastate. Žmonės, neturintys namų, ten, tiesiog ant žemės, ir miega. Mamos ir dukros, su kuriomis bendradarbiaujame, pačios neturėjo namų ir atrado priebėgą šioje vietoje, kurioje nėra nei multimedijos projektoriaus, nei suolų, nei elektros. Net tris kartus per savaitę žmonės susirenka į bažnyčią bendrystei. Jų giesmės, atliekamos be jokio instrumentinio akompanavimo, pakyla iki pat skylėtų lubų ir pasklinda po žydrą Ugandos padangę...

Man teko matyti ir tikrą bažnyčią. Joje vargšai padeda vargšams, Jėzus patarnauja saviems; vienišieji atveria savo duris vieni kitiems, giria ir šlovina Viešpatį sielvarto akivaizdoje. Čia priebėgą randa našlės ir našlaičiai.

Eidama šiuo sunkiu, bet gražiu paklusnumo keliu, bažnyčia atskleidžia Dievo charakterį – ne tik matomam, bet ir dvasiniam pasauliui. Kaip rašoma Laiške efeziečiams, Dievas siekė, kad per bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje visokeriopa Dievo išmintis (Ef 3, 10).

Ar pagavote mintį? Per bažnyčią visokeriopa Dievo išmintis yra atskleidžiama net kunigaikštystėms ir valdžioms danguje. Dvasiniame pasaulyje egzistuoja kunigaikštystės ir valdžios, kurios stebi mus, ir mūsų liudijimas, Bažnyčios nuolankumas ir tarnystė gali jas įtikinti.

Siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. <...> Vienas kūnas ir viena Dvasia <...>. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas (Ef 4, 3. 5–6). Dievas atiduoda savo reputaciją į mūsų rankas. Jis patiki mums per bažnyčią išpildyti Jo siekius, kad kiekvienas danguje ir žemėje pažintų, kad Jis yra Viešpats.

Bažnyčia nėra mūsų priešas. Mūsų priešas yra tamsos kunigaikštis. Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje (Ef 6, 12).

Augdama aš mačiau ne tik silpniausias bažnyčios, kaip institucijos, vietas, bet ir Dievo gerumą. Aš mačiau, kaip bažnyčios pusrūsyje dalijamas maistas. Mačiau, kaip renkamos aukos viską praradusioms šeimoms. Aš girdėjau pamokslus, kurie mokė mane tiesos, ir giedodavau garbinimo giesmes.

Tačiau aš ilgėjausi kai ko daugiau. Ilgėjausi pilnatvės, šlovingo Dvasios veikimo širdyje. Ilgėjausi, kad laužytume duoną, parduotume savo turtą ir dalintumės vienas su kitu tuo, ką turime. Tačiau tam, kad pakeistume bažnyčią, turime tapti jos dalimi.

Tarnauti Dievui ar žmonėms?

Praėjusį pavasarį mudu su vyru lankėme narystės klasę vietinėje bažnyčioje. Mums stovint bažnyčios priekyje tam, kad išsakytume norą tapti šios bažnyčios nariais, pažvelgiau atgal ir pamačiau savo vaikus, sėdinčius ir stebinčius savo tėtį ir mamą. Tai man priminė, kodėl mes turime tai padaryti. Tapdami vietinės bažnyčios nariais, mes ne tik prisijungiame prie institucijos. Mes tampame šeimos nariais. Mes pasirenkame, kas taps mūsų vaikų dvasiniais seneliais, močiutėmis, tetomis ir dėdėmis. Mes planuojame savo palikimą – ką paveldės mūsų vaikai.

Todėl tai daryti reikia atsakingai. Narystės klasėje kalbėdamasi su pastoriumi – jaunu vyru degančia širdimi, aš pasakiau: „Ar galėčiau jums atsiverti? Pirmąkart gyvenime tampu bažnyčios nare ir truputėlį nerimauju. Nerimauju, nes esu mačiusi, kaip tokie degantys, pasišventę Jėzui tarnautojai, laikui bėgant ima tarnauti žmonėms, o ne Dievui. Jie ima siekti įtikti bendruomenei ir liaujasi paklusę „kietoms“ Evangelijos tiesoms. Jiems ima rūpėti dideli skaičiai, jie paniekina mažumą ir išduoda savo pricipus.“

Jis mane išklausė, užsirašė mano nuogąstavimus ir padėkojo, kad jam atsivėriau. Tuomet aš supratau, kad pati elgiausi taip, dėl ko ir nuogąstavau... Užuot pasitikėjusi Dievu, kuris gali pakeisti bažnyčią, aš pasidaviau savo baimėms. Aš sudievinau savo lūkesčius bei teises ir nustojau tikėti, kad Dievą galima atrasti ir margoje nusidėjėlių minioje. Užuot pasitikėjusi gelbstinčia Dievo jėga, aš pati negailestingai teisiau kitus. Aš pati tarnavau žmonėms (sau), o ne Dievui.

Mažytė mano šviesa                     

Lietus galiausiai liovėsi. Sutemo. Žvaigždės rodė kelią į Paukščių taką. Apgraibomis nukiūtinau iki tėvų namelio ant ratų palinkėti labos nakties.

Tėtis, kuris buvo ir bažnyčios pastorius, prieš miegą apkamšė mamą. Šis ritualas jam įprastas: jis daro tai jau 12 metų, nuo tos dienos, kai mamai buvo diagnozuotas smegenų vėžys. Jis buvo pagrindinis, nenuilstamai jai tarnaujantis slaugytojas.

– Labos nakties, – ištariau pro durų plyšį. Mačiau ant bufeto padėtą ryškiai degančią žvakę.

– O, Emile, labanakt, – ištarė tėtis. Sušnabždėjo ir mama.

– Emile, – vėl kreipėsi tėtis.

– Taip, – atsiliepiau.

– Būk gerutė, pasimelsk už Vilmą – ją ką tik ištiko insultas. Ir dar už Sandrą – ji sveiksta po operacijos.

Žvelgdama į blyksinčią žvakę, tamsoje nusišypsojau. Tarnaujantis pastorius rūpinasi savo kaimene.

– Gerai, tėti, pasimelsiu.

Štai koks tas palikimas, prie kurio aš prisijungiu. Jungiuosi ne prie pasaulio, kuriame gausu žiaurumo ir veidmainystės, bet prie žmonių, kurie mokosi vienas kitą mylėti. Prie netobulų žmonių, kuriuos išgelbėjo tobulas Dievas, patikintis mums savo istoriją ir reputaciją.

Jėzus Simonui Petrui sakė:  Aš skiriu jums valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas. <...> Simonai, Simonai! Štai Šėtonas prašė persijoti jus kaip kviečius. Bet aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius! (Lk 22, 29. 31–32)

Mielieji, stiprinkime vienas kitą šiame neilgame gyvenime ir liudykime dangui apie Dievą, kuris apiplėšė save tam, kad mes galėtume Jį pažinti. Tam, kad galėtume vienas kitą mylėti. Tam, kad vieną dieną patys ten nukeliautume.

http://www.thegospelcoalition.org

vertė Rasa Mardosaitė