Iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės. Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų (Jn 1, 16-17).
Kokia yra malonė, atėjusi per Jėzų Kristų? Kaip ji pasireiškia gyvenimo kasdienybėje?
Neseniai suvokiau, kad mažai suprantu, kas yra malonė, todėl meldžiau Dievo apreiškimo - kad Jis išgydytų mano aklumą ir atvertų mano dvasines akis. Jaučiausi kaip Laodikėjos bažnyčios narys, kuriam Jėzus sako: Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’, - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum (Apr 3, 14-18).
Neseniai patyriau akies traumą. Bekeldamas kartoninę dėžę susižeidžiau kairę akį. Vienas dėžės kraštas netikėtai atsilenkė ir savo aštria briauna perpjovė man akį. Keletą minučių sustingau iš skausmo, nieko negalėjau regėti, akis užplūdo ašaros. Po kiek laiko nuvykau į polikliniką pas okulistą. Šis per mikroskopą ištyrė mano akį ir išrašė vaistų - lašinti į akis ir tepti gydomuoju tepalu. Be vaistų, be tepalo aš negalėjau normaliai regėti. Po kurio laiko mano akis išgijo - dėl vaistų ir Dievo malonės aš pasveikau. Jėzus Laodikėjos bažnyčiai kalba apie kitokį tepalą akims, tačiau jis taip pat turi gydomųjų savybių išgydyti dvasinį aklumą. Aklumas pasireiškia tikinčio žmogaus požiūryje į save: jis mano, kad viską mato gerai, tačiau Viešpats regi, kad šis nemato tikrovės.
Dabartinis laikas yra malonės laikas, nes malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų. Kai mes patikime Kristumi, gyvenimą keičianti malonė pripildo mūsų gyvenimą. Pažiūrėkime, ką apie malonę kalba Biblijos autoriai.
Malonė Senajame Testamente
Sąvoka „malonė“ yra labai svarbi Biblijoje, apreiškianti visą Dievo veiklą žmogaus atžvilgiu. Dėl to ji susijusi su išganymo, atleidimo ir gerumo sąvokomis. Žodžiai „malonė“ ir „būti maloningam“ Senajame Testamente gali nusakyti ir žmonių geranoriškumą bei pasigailėjimą, tačiau dažniausiai šis žodis taikomas Dievui. Dievo malonę galima apibrėžti kaip „Dievo rodomą palankumą būtent tiems, kurie visai jo nenusipelnė“.
Dievas yra geras ir maloningas, kaip ne kartą pasakyta Psalmėse: Gailestingas ir maloningas yra Viešpats, lėtas pykti ir turtingas gailestingumo (Ps 103, 8; žr. Iš 34, 6). Dėl to malonė pasižymi tokiomis pat savybėmis kaip ir pats Dievas: yra amžina (Ps 100, 5), neribotos sklaidos (Ps 108, 5), tvirta, patvari (Iz 54, 10).
Po nuopuolio nėra žmogaus, kuris turėtų bent menkiausią teisę į Dievo palankumą, dėl to malonė yra nepelnyta. Dievas savo malonę teikia suvereniai. Išėjimo knygoje Dievas sako Mozei: Aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu (Iš 33, 19). Apaštalas Paulius šią eilutę cituoja Laiške romiečiams (Rom 9, 15) - 9-ame skyriuje išsamiai aptaria Dievo teisę į suverenų sprendimą suteikti malonę. Viešpats atsižvelgia į kiekvieną individualiai - Jis kiekvienam duoda skirtingą malonės saiką.
Po nuopuolio malonė tapo visų Dievo sandorų pagrindu. Dėl to reformatų tradicija apie jas visas dažnai kalba kaip apie vieną įvairaus laikmečio „Malonės sandorą“. Vestminsterio išpažinimas teigia: „Žmogus dėl nuopuolio tapo nepajėgus gyventi pagal šią sandorą [darbų arba gyvenimo sandorą], todėl Dievas malonėjo sudaryti antrąją, dažniausiai vadinamą Malonės sandora. Ja Dievas už dyką siūlo nusidėjėliams gyvenimą ir išgelbėjimą per Jėzų Kristų, reikalaudamas iš jų tikėjimo Juo, kad jie galėtų būti išgelbėti, ir žadėdamas duoti tiems, kuriuos numatė gyventi, savo Šventąją Dvasią, kad jie norėtų ir galėtų tikėti“ (7, 3).
Malonė Naujajame Testamente
Naujajame Testamente žodis „malonė“ (gr. charis) vartojamas 125 kartus įvairiomis reikšmėmis. Išganymo kontekste šiuo žodžiu išreiškiamas nepelnytas Dievo palankumas. Pats Jėzus to žodžio jokiomis reikšmėmis nevartoja, bet nepelnytas palankumas numanomas, pvz., palyginimuose apie sūnų palaidūną (Lk 15), vynuogyno darbininkus (Mt 20, 1), didelę puotą (Lk 14, 16 ir t. t.).
Ypatingai malonė siejama su Jėzaus asmeniu (Lk 2, 40; Jn 1, 14-17). Apaštalų žinia yra „Dievo malonės Evangelija“ (Apd 20, 24).
Apaštalas Paulius savo laiškuose dažnai kalba apie malonę - tikriausiai ir dėl to, kad pačiam ją teko ypatingai patirti. Pauliui malonė yra tikras ir svarbiausias stiprybės šaltinis tarnaujant (beje, neatskiriamas nuo paties žmogaus atsakomybės), kaip sakoma 1-ajame laiške korintiečiams: Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė (1 Kor 15, 10; taip pat žr. Rom 15, 15-16).
Pauliui malonė yra svarbiausia Dievo savybė. Jis malonę sieja beveik su visais išganymo aspektais: išrinkimu (Ef 1, 3-6), Evangelija (2 Kor 4, 15; Kol 1, 5-6), nuteisinimu (Rom 3, 23-26; Ef 2, 8-9), pašventinimu (Rom 5, 2. 21; 6, 1. 14. 15; 2 Kor 12, 9; Ef 2, 10; Tit 2, 11-14), ir Dvasios dovanomis (Ef 4, 3-11; Rom 12, 4-8; 1 Kor 12).
Bendroji malonė
Gali sakyti: žinau šias tiesas, tačiau kaip šis žinojimas, arba apreiškimas, apie malonę pasireiškia mano kasdienybėje?
Užduosiu tau keletą klausimų: Kaip galvoji ar tai, kad tu šiandien ryte atsikėlei sveikas, nėra Dievo malonė? Ar tai, kad turi, ką pusryčiams duoti savo vaikams, nėra Dievo malonė? Ar tai, kad turi darbą, namus, automobilį, sveiką protą, sveikus vaikus, kad šiandien neskraido bombonešiai ir nemėto bombų ant tavo namo, nėra Dievo malonė? Ar tai, kad šviečia saulė, kad ūkininkai nuima gausų derlių, nėra Dievo malonė? Kad gyveni Lietuvoje, kur nėra žemės drebėjimų, nesiaučia taifūnai ir valdžioje nėra diktatorių ar psichopatų, taip pat nėra Dievo malonė?
Tai yra bendroji malonė, apie kurią, panaudodamas šviesos įvaizdį, pasisakė Nyderlandų politikas, žurnalistas ir reformatų teologas A. Kuyperis (1837-1920): „Nors krikščionių religijos žibintas dega tik tarp jos institucijos [Bažnyčios] sienų, jo šviesa sklinda toli pro langus, pasiekdama visas plačias žmonių gyvenimo ir veiklos sferas bei sambūrius. Ši šviesa apšviečia teisę ir teisėtvarką, namus ir šeimą, verslą, viešąją nuomonę ir literatūrą, meną ir mokslą, ir dar daugelį kitų dalykų. O tas apšvietimas tuo ryškesnis ir skvarbesnis, kuo ryškiau žiba Evangelijos žibintas pačioje Bažnyčioje.“
Nors Dievo malonė yra viena, bet pasireiškia įvairiais būdais. Kai kasdienybėje pastebi Dievo malonės ženklus, širdis ima ir prisipildo dėkingumo. Tuomet matai ne tai, ko neturi, bet tai, ką tau Dievas davė ir kasdien teikia.
Apaštalas Jonas rašo: Ir iš Jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės (Jn 1, 16). Viskam reikia Dievo malonės. Apie Jėzų vaikystėje rašoma, kad Jis augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2, 52). Mums taip pat reikia malonės Dievo ir žmonių akyse. Savo maldose mes prašome, kad Viešpats išlietų savo malonę vienam ar kitam darbui atlikti, kiekvienai naujai dienai prasidėjus, meldžiame malonės tai dienai nugyventi.
O melstis galime taip pat iš malonės, nes per Jėzaus auką mes bet kada galime ateiti prie Dievo sosto (žr. Žyd 10, 19-22). Juk tikinčiajam nereikia, kaip Senojo Testamento kunigui, kasdien daug kartų aukoti tas pačias aukas (Žyd 10, 11), kad būtų atleistos jo ir kitų žmonių nuodėmės. Šiandien kiekvienas tikintysis ateina pas Dievą nauju ir gyvu keliu, kurį mums atvėrė Jėzus. Prabudęs ryte, melsdamasis tu gali keliauti tuo keliu iki dangiškojo sosto ir kalbėtis su Dangiškuoju Tėvu Jėzaus vieną kartą ir amžiams atliktos aukos pagrindu (Žyd 9, 26; 10, 14).
Vis dėlto noriu pabrėžti, kad malonė nėra vien tik išgelbėjimas, nors tai esminis malonės bruožas, ir nėra vien tik Šventojo Rašto eilučių citavimas. Malonė yra svarbi mūsų gyvenime, nes ji apima visą kasdienybę. Jei malonė nekeičia mano gyvenimo, tuomet ji lieka bergždžia.
Apaštalas Paulius prašo korintiečių nepriimti malonės veltui: Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui! (2 Kor 6, 1). Dažnai žmonės išbarsto malonę... Tarkim, tėvas sunkiai dirba, aukojasi, kad suteiktų savo vaikui puikias galimybes, kad paruoštų jį gyvenimui. Tačiau sūnus nejaučia jokio dėkingumo savo tėvui, ir tai labai žeidžia tėvo širdį. Todėl kiekvieną kartą, kai Dievas teikia žmonėms savo malonę, o šie dėl savo kvailumo beprasmiškai ją iššvaisto, Dievo širdis plyšta.
Taigi raginu naujai įvertinti šią Dievo dovaną, branginti ją ir tuščiai nešvaistyti. Melskime, kad Jėzus „parduotų“ mums savo tepalo akims pasitepti ir kad mes praregėję brangintume malonę, atėjusią per Jėzų Kristų.