Lapai rudenį miršta prabangiai. Išeidami jie sukasi šlovėje: auksinis aukštybių geltonumas, atpirkimo raudonis. Gatves papuošia spalvingas karnavalas. Šis palaiminimas ateina staiga, netikėtai.
Mes žinome, kaip veikia chlorofilas, tai – po stebuklais besislepiantis mokslas. Bet mokslas slepia dar didesnį stebuklą. Kam toks dosnus spalvingumas? Kam mirčiai suteikti tiek efektingumo? Šis siautulingas peizažo kitimas pasaulyje, kuris spinduliuoja Dievo šlove, gali mus šio to pamokyti. Tai Dievas kuria šią paslaptingą rudens pjesę ir sako:
1. Ruduo mus moko stebėtis.
Pavasarį, atsinaujinant pasauliui, ryškų žalumą pastebiu tik kokią savaitę. Džiaugiuosi lapijos gimimu ir naujais pasaulio drabužiais. Tačiau rugpjūtį visa tai virsta tik fonu. Šie subtilūs, išsiraizgę, nesuskaičiuojami, skrajojantys medžių pirštai tėra tik priedanga.
Ir kalti čia ne lapai, bet aš: atsikartojimas išugdo imunitetą stebuklams. Kaip sakė G. K. Čestertonas, aš neturiu Dievo savybės vėl ir vėl gėrėtis kiekvienu naujai išsprogusiu lapeliu. Jis išskleidžia juos vieną po kito – jie net mojuoja, kad patrauktų mano dėmesį! – bet mano sielos žvilgsnis slysta pro šalį.
Ruduo tiesiog trykšta Dievo kūrybingumu. Tik pažvelk! Apsidairyk! Šios popieriaus plonumo „saulės baterijos“ šviesą paverčia gilėmis! Jos visur, ir jas sukūrė Dievas, kuris, anot N. D. Wilsono, nemoka nekurti. Ruduo primena mums apie stebuklų kupiną pasaulį.
2. Ruduo žada, kad paskui vasarą seka triumfas.
Aš esu jaunas. Mano lapai dar žali, aš vis dar tiesiu šakas. Vakarų kultūra žavisi jaunyste: jėga, gyvybingumu, laiko nenudėvėtu ir nepažeistu kūnu. Mes esame pavasario ir vasaros žmonės.
Pavasaris ir vasara turi savo žavesio. Bet ruduo nesidalija su jais savo šlove. Rudeniniai lapai yra gležni, bet jų spalvos tokios ryškios, rodos, švyti. Žalias vasaros garderobas nuostabus, bet jis neprilygsta rudeniniam gyvenimo pabaigos grožiui.
Mano tėvų lapai ima keistis. Jų spalva jau nebe raudona, o sidabrinė, bet šlovė neblėsta. Galbūt jie nebe tokie greiti frisbio aikštelėje, bet jie išmintingi ir gailestingi, o jų veiduose spindi dešimtmečiai džiaugsmo. Jie spinduliuoja rudens grožiu, atskleisdami tokius šlovės aspektus, kurių neturi mano vasarinis rūbas. O mano tėvo motina, paskutinioji iš mano senelių kartos, vis dar puošia šį medį auksiniu savo švelnumu.
3. Ruduo primena apie artėjančią žiemą.
Rudens šlovės sambrūzdį keičia žiemos tyla. Vos man pastebėjus, kiek daug aplink įvairiaspalvių lapų ir koks nuostabus kiekvienas iš jų, jie ima trauktis. Spalvos blunka, lapai krenta.
Ruduo primena, kad mūsų lapai taip pat mirs. Prakeiksmas, kurį paveldėjome iš savo protėvių medžio, Adomo, reiškia, jog kiekvienam iš mūsų yra skirtas tam tikras laikas, o tuomet turime pasitraukti. Žiema pasiglemžia mus visus.
Verta stabtelėti ir tai apmąstyti. Mano chlorofilas suirs, mano galūnės nusilps ir vienas mano atodūsis bus paskutinysis. O kas gi tuomet, kai mano gyvenimo siūlas nutrūks nuo šios mirtingos vijos?
Ruduo gali atkreipti mūsų dėmesį į vieną Žmogų, kuris prasiveržė per žiemą į nesibaigiančią vasarą. Į Tą, kuris tris dienas praleido purve, parudęs ir negyvas, bet sugrįžo nesunaikinamai žalias. Į Tą, kuris nebuvo tik lapas – Jis buvo naujas medis!
Mus visus ištinka žiema. Bet krikščionims žiema nėra pabaiga, nes mūsų gyvenimas sujungtas su žiemos nepakandamu Medžiu. Mirtis nebeturi geluonies, žiemos šalna nebepakanda. Mes nukrisime nuo Adomo medžio, bet vėl sužaliuosime drauge su amžinojo, šlovingo pavasario augmenija.
Įsikibę šios tiesos turime viltį gražiai numirti.
Iš http://www.thegospelcoalition.org
vertė M. K.