Išėjimo knygos 2 skyriaus 11–22 eilutėse užrašyta viena iš tų istorijų, apie kurias sakoma: „Geriau jau to nebūtų įvykę“. Tai juodas puslapis mūsų visų gerbiamo Mozės biografijoje. Kita vertus, pats faktas, jog šis atpasakojimas neliko nuslėptas, liudija jame aprašytų įvykių autentiškumą. Šventajame Rašte nesiekiama „pridengti“ ar kaip nors užglaistyti įvykdytus nusikaltimus, kad ir kas juos būtų padarę. Čia atskleidžiamos ne vien herojiškos pagrindinių personažų savybės. Prisiminkime mūsų tikėjimo protėvį Abraomą bei jo ne itin kilnų sprendimą „perleisti“ savo žmoną Egipto faraonui, kad išgelbėtų save/pats išsigelbėtų (Pr 12, 10–20). Arba Dievo išrinktąjį karalių Dovydą, kuris iš savanaudiškų paskatų nužudo nekaltą žmogų (2 Sam 11). Arba išmintingąjį Saliamoną, nesugebantį atsispirti savo naujų žmonų vilionėms garbinti svetimus dievus (1 Kar 11). Visų šių istorijų fone Mozės atvejis jau nebeatrodo toks išskirtinis.
Tai kas gi įvyksta minėtoje ištraukoje (Iš 2, 11–22)? Leiskite trumpai ją perpasakoti. Kartą jau suaugęs Mozė pastebi, kad jo vergaujantį giminaitį, hebrają, muša egiptietis. Gindamas giminaitį, Mozė jį užmuša (žodis „užmušė“ tas pats kaip ir egiptietį apibūdinantis žodis „mušantį“, 11 eil.). Galima daryti išvadą, jog Mozė neketino žudyti egiptiečio: tiesiog gindamas savo tautietį neapskaičiavo jėgų ir jį užmušė, o kūną paslėpė smėlyje. Jei Mozė manė, kad jam pavyko nuslėpti žmogžudystės pėdsakus, jis klydo. Jau kitą dieną, Mozei bandant išskirti besipešančius savo tautiečius, jam primenamas šis poelgis. Užuot sulaukęs hebrajų padėkos ir bent jau elementaraus supratimo, Mozė išgirsta priekaištą: Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį? (Iš 11, 14). Ne, to Mozė tikrai nenorėjo, kaip nenorėjo ir akistatos su pačiu faraonu. Supratęs, kas jam gresia, Mozė leidžiasi bėgti, kolei randa prieglobstį Midjano krašte. Štai toks, ne itin šlovingas, epizodas Mozės biografijoje.
Vis dėlto, prieš skubėdami jį pasmerkti, gerai pamąstykime: Mozė bandė apginti silpnesnįjį, savo artimą nuo engėjo. Niekas jo nevertė to daryti, ir pats Mozė nesunkiai galėjo suvokti, į ką veliasi. Toje situacijoje buvo galima tiesiog ignoruoti tai, kas vyko, apsimesti, jog nieko nepastebėjai, ir taip išvengti asmeninių nemalonumų. Tačiau ar iš tiesų taip pasielgti būtų buvę kilniau? Pasaulyje viešpatauja tendencija smerkti ir bausti žmogų už tai, kas padaryta (dažnai net nesigilinant į žmogaus intencijas), ir vertinti atlaidžiau tai, kas liko nepadaryta, nors pati situacija reikalavo konkrečių veiksmų. Savo knygoje Rezultatų prognozės: sporto pergales lemiantys nematomi veiksniai (angl. Scorecasting: the hidden influences behind how sports are played and games are won) autoriai T. J. Moskovicas ir L. J. Vertheimas puikiai iliustruoja šį polinkį: „[...] tyrimai parodo, jog įvykdyti veiksmai morališkai yra vertinami griežčiau nei neįvykdyti, nors pastarųjų padariniai yra tokie patys ar net blogesni. Pavyzdžiui, apklausos dalyvių buvo paprašyta įvertinti štai tokią situaciją: Džonas, teniso žaidėjas, kitą dieną turi žaisti lemiamas rungtynes prieš stiprų varžovą. Džonas žino, kad jo priešininkas yra alergiškas tam tikram maistui. Kaip elgiasi Džonas? Pirmas variantas – Džonas jam rekomenduoja alergenų turintį maistą, kad tokiu būdu paveiktų savo nieko neįtariančio varžovo žaidimą. Antras variantas – Džono varžovas per klaidą užsisako maisto su alergenais, o Džonas, nors ir žinodamas, kad jo varžovas sunegaluos, nieko nesako. Anot daugumos apklaustųjų, Džono veiksmai rekomenduojant alergenų turintį maistą buvo nedoresni už Džono atsisakymą informuoti varžovą apie alergenus. Tačiau ar iš tiesų šie veiksmai taip jau skiriasi?
Psichologai aptiko, jog neveiklumą žmonės vertina kaip mažiau peiktiną ir mažiau žalingą nei įvykdytus veiksmus, net jei padariniai yra tie patys ar blogesni. Tokios filosofijos laikosi ir gydytojai. Pirmasis principas, kurio mokomi medicinos studentai, – „Nedaryk žalos“, o ne „Daryk gera“. Panašiai vadovaujamasi ir mūsų teisinėje sistemoje... Paskandink ką nors ir turėsi rimtų nemalonumų. Abejingai stovėk ir stebėk, kaip kas nors, prieš nuskęsdamas, mosikuoja rankomis vandenyje, ir niekas tau negalės pateikti kaltinimų, jog to žmogaus neišgelbėjai – nebent dirbtum gelbėtojo darbą“ (12–13 psl.).
Iš tiesų abejingumas – bene labiausiai paplitusi ir tinkamai neįvertinta žmonijos yda. Jai pateisinti dažnai net nereikia ypatingų pastangų. Tiesiog apsimesk, kad tą akimirką kažko nepamatei, kažko neišgirdai, kažkuo buvai užsiėmęs, ir taip išvengsi galimų nepatogumų... Kaip strutis – kišk galvą į smėlį ir laikyk ją ten, kol situacija pasikeis. Bėda ta, jog dėl tokio abejingumo situacija dažnai keičiasi tik į bloga, kartais atnešdama tragiškų pasekmių.
1964 m. garsiame Amerikos dienraštyje „New York Times“ pasirodė straipsnis, turėjęs sukrėsti ne vieną skaitytoją. Naktį Niujorko mieste buvo nužudyta jauna moteris. Tačiau labiausiai visus šokiravo tai, kaip viskas įvyko. Dvidešimt aštuonerių metų Niujorko gyventoja Catherine Genovese naktį, po vėlyvos darbo pamainos, grįžo namo. Palikusi automobilį kiek atokiau, stovėjimo aikštelėje, ji ketino eiti į namus, kai prie jos pribėgo netoli aikštelės stovėjęs vyras ir smogė jai peiliu. Moteris ėmė šauktis pagalbos. Netrukus viršuje kažkas, atidaręs langą, sušuko: „Paleisk ją!“ Pakėlęs galvą, užpuolikas nuskubėjo prie automobilio. Moteris sunkiai atsistojo ir ėmė eiti savo namų link, kai prie jos vėl priartėjęs užpuolikas dar kartą dūrė jai peiliu. „Aš mirštu!“ – pasigirdo moters riksmas. Daugelyje butų užsidegė šviesos, kažkas vėl atsidarė langus. Vyras šoko į automobilį ir nuvažiavo. Moteris šiaip ne taip įslinko į laiptinę, tačiau netrukus užpuolikas grįžo ir dar vienu dūriu pribaigė savo auką. Pagaliau, prabėgus pusvalandžiui po pirmojo pasikėsinimo, kažkas nusprendė iškviesti policiją, kuri nedelsiant atvyko, tačiau buvo jau per vėlu. Kaip paaiškėjo vėliau, šį incidentą matė net 38 žmonės, tačiau nė vienas nesuskubo apie jį pranešti policijai. Paklausti kodėl, kaimynai pažėrė aibę pasiteisinimų. Vieni tiesiog nusprendė nesivelti, iš baimės arba manydami, kad tai tik konfliktas tarp įsimylėjėlių, kitus atkalbėjo šeimos nariai, dar kiti jautėsi labai pavargę... Apmaudžiausia šioje istorijoje yra tai, jog moteris būtų likusi gyva, jei bent vienas kaimynų būtų suskubęs paskambinti policijai anksčiau.
Kad ir kokios būtų Mozės nuodėmės, jo tikrai negalima apkaltinti bailumu ar abejingumu skriaudžiamiesiems. Tai patvirtina ir tolimesni įvykiai, kai, pabėgęs nuo faraono, Mozė (vienas!) apgynė Midjano kunigo dukteris nuo jas skriaudusių piemenų (Iš 2, 16–20). Dažnai priimta manyti, jog nuodėmė slypi mūsų neteisinguose poelgiuose, t. y. mes nusidedame nesilaikydami konkrečių moralinių priesakų, juos laužydami. Tokia nuomonė iš tiesų turi pagrindo. Pavyzdžiui, mažai kas šiandien abejotų, jog Dievo duotų įsakymų (Išėjimo 20; Pakartoto Įstatymo 5) laužymas yra nuodėmė. Tačiau toks nuodėmės supratimas yra tik dalinis.
Apaštalas Jokūbas mums primena ir kitą pusę: Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda (Jok 4, 17). Pasirodo, lygiai taip pat galime nusidėti ir nieko neveikdami. Čia vertėtų prisiminti Jėzaus palyginimą apie avis ir ožius (Mt 25, 31–46). Juk Jėzus įvardija vienintelį skirtumą tarp Dievo priimtųjų ir pasmerktųjų – tai, ką vieni darė ir ko kiti nedarė. Paradoksalu, tačiau būtent nieko nedariusieji sulaukia pasmerkimo žodžių. Šių žmonių nerūpestingumas ir abejingumas kitiems virto jiems nuosprendžiu. Jie tiesiog nepadarė to, ką turėjo padaryti. Ne veltui greta šio palyginimo užrašytas ir kitas mums gerai žinomas palyginimas apie talentus. Ten taip pat šeimininkas pasmerkia būtent tą tarną, kuris su jam patikėtu talentu nedarė nieko, tik saugiai užkasė jį žemėje (žr. Mt 25, 14–30).
Mintis, jog Teismo dieną gali tekti gailėtis ne tik dėl to, ką padarėme, bet ir dėl to, ko nepadarėme, išblaivina. Juk dažnai blogis įsišaknija ne todėl, kad patys darome blogus darbus, bet todėl, kad nesistengiame užkirsti jam kelio. Mozės pavyzdys, net ir su visais akį rėžiančiais trūkumais, neleidžia mums to užmiršti.
Romualdas Babarskas yra EBI Šiaulių studijų centro dekanas, Laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius