Lapkričio mėnesį raginčiau melstis dėl gilesnio, aiškesnio matymo, supratimo, kiek daug mums yra atleista. Tiesa ta, kad kiekvienam iš mūsų labai daug atleista. Atleista ne dėl mūsų gerumo, gražumo ar dar dėl ko, o dėl paskersto Dievo Avinėlio.
Gilėjant supratimui, kad Kristus paaukotas asmeniškai už kiekvieno nuodėmes, kad kiekvienas iš mūsų (didelės ar mažos tos nuodėmės buvo) ėjome į amžiną pražūtį, mūsų širdyse auga ir dėkingumas Dievui. Dėkinga širdis be galo graži ir stipri. Kuo aiškiau matysime, kiek daug mums atleista, tuo dėkingesni ir stipresni būsime. Tačiau ta stiprybė bus ne mūsų, o Viešpaties. Nuoširdžiai dėkinga širdis gali atlikti didžius darbus, atnešti auką, kurios prašo Viešpats. Tokia širdis pakelia ne tik rudens darganą, bet ir rudenišką nuotaiką sieloje.
Kai mes vėl ir vėl atsigręžiame į Kristaus auką, apmąstome Jo kančią, mes tarsi ieškome to paslėpto lobio, kuris kiekvieną gali padaryti pasakiškai turtingą geriems darbams, kuriuos Viešpats iš anksto yra mums numatęs.