Šventajame Rašte gausu palyginimų apie Dievo karalystę. Nors nė vienas iš jų iki galo neatskleidžia Dievo ir visų Jo karalystės paslapčių, palyginimai mums, Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams, yra labai naudingi. Jie padeda atskleisti kokią nors svarbią detalę apie dangišką tikrovę, suteikia pažinimo ir dvasiškai praturtina. Šiame straipsnyje norėčiau prisiminti palyginimą apie ganytoją.
Jėzus Kristus Šventajame Rašte apreiškiamas kaip „didysis avių Ganytojas“ (žr. Hbr 13, 20), atėjęs ganyti mus Dievo karalystės ganyklose ir nuvesti prie amžinojo gyvenimo versmių. Kaip ši vaizdi ganytojo metafora persipina su mūsų tikėjimu, gyvenimu, pašaukimu ir tarnyste? Pažvelkime į Dievo žodį ir apsvarstykime.
Gerasis Ganytojas
Ganytojo įvaizdis yra labai ryškus Šventajame Rašte. Jis suprantamas ne tik tikintiesiems, bet ir visai nereligingiems žmonėms. Nors dauguma žmonių šiandien gyvena miestuose, toliau nuo žemės ūkio ir gyvulių, vis dar, tikiuosi, supranta pirminę žodžio „ganyti“ prasmę. Ganymas – tai rūpestis kaimene, vedant ją ten, kur yra daugiau maisto, vandens, saugojimas nuo plėšrūnų, sužeistųjų gydymas ir kitokia pagalba, globa.
23 psalmėje psalmininkas palyginimo forma, metaforiškai, kreipiasi į Dievą. Dovydas ganė savo tėvo avis, todėl Viešpaties palyginimas su ganytoju turėjo būti jam labai gerai suprantamas.
Ką sužinome iš šios psalmės apie ganytoją? Pirmiausia, Viešpats rūpinasi manimi, todėl galiu tarti: „Aš nestokosiu.“ Ganytojas žino geriau už mane, kur plyti žaliosios gyvenimo lankos ir vanduo. Ten Jis mane atgaivina, ten siela mėgaujasi gyvenimu, džiaugiasi Dievo artumu, siela ilsisi ramybėje. Sykiu Ganytojui rūpi gerovė, kurioje tarpsta teisumas ir dorybė, todėl mano kelias turi būti Jo vardą šlovinantys „teisumo takai“ (žr. Ps 23, 1–3). Ganytojas nepalieka savo kaimenės sunkią valandą, t. y. einant per „mirties šešėlio slėnį“, Jo artuma ir padrąsinimas teikia ramybę priespaudos ir nelaimės metu. Su Juo net įniršęs priešas nebaisus, nes Gerasis Ganytojas negaili savo gyvybės dėl mano ir visos kaimenės gerovės. Jis apgina, teikia pergalę, neapleidžia, yra ištikimas iki paskutinio gyvenimo atodūsio. Todėl siela trokšta gyventi Viešpaties, savo rūpestingojo Ganytojo, namuose per amžius (žr. Ps 23, 4–6). Šis palyginimas apie ganytoją – vaizdingas, įkvepiantis Dievo meilės ir ištikimybės liudijimas Jo žmonėms.
Dovydo pašaukimas
Viešpats ieško bendradarbių, kuriems galėtų patikėti savo ganytojišką Dvasią ir taip pasirūpinti savo kaimene. Vienas pirmųjų tokių Viešpaties bendradarbių buvo karalius Dovydas. Nors jis buvo šaunus karalius, svarbiausias jo pašaukimas buvo tautos ganymas ir pranašystė apie mūsų Viešpaties, didžiojo avių Ganytojo (žr. Hbr 13, 20), atėjimą. Vienoje iš psalmių sakoma: Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų. Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą. Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė (Ps 78, 70–72).
Matome, kad Dovydui, žemiškam Izraelio tautos ganytojui, dera panašios ganytojiškos savybės: nuoširdus rūpestis ganomųjų gerove, vedimas, apsauga. Tačiau šis žmogiškas Dangiškojo Ganytojo atspindys Dovydo asmenyje nebuvo be kliaudos. Ne visada Dovydas elgėsi teisingai – jo nuodėmės kartais užtraukdavo nelaimę visiškai nekaltiems žmonėms ir susilaukdavo rūstaus atpildo. Pavyzdžiui, istorija su Batšeba ir jos vyru Ūrija (2 Sam 11–12, 14): Dovydas sugula su kito vyro (Ūrijos) žmona (Batšeba), slepia savo nusikaltimą, klastingu įsakymu pražudo Ūriją, vieną ištikimiausių savo karžygių, galiausiai veda jo žmoną.
Dar skaudžiau tautai atsiliepė savavališkas ir išdidus Dovydo įsakymas surašyti tautą (žr. 2 Sam 21 sk.; 1 Krn 21 sk.). Pasiaukštinimo pasekmės buvo tragiškos – nuo maro miršta dešimtys tūkstančių nekaltų žmonių. Dovydas tarė: „Viešpatie, aš įsakiau suskaičiuoti tautą! Aš nusikaltau ir piktai pasielgiau, o šios avys, ką jos padarė?“ (1 Krn 21, 17; 2 Sam 24, 17). Taigi net Dovydas, kurį pranašas Samuelis pavadino „žmogumi pagal Viešpaties širdį“ (1 Sam 13, 14), toks yra tik iš dalies – dėl savo nuodėmingumo net jam nelengva nešti ganytojišką naštą, jis nusideda, klysta ir nuvilia. Dovydo norams statyti namus Viešpaties vardui taip pat nelemta išsipildyti, nes buvo „praliejęs daug kraujo“ (žr. 1 Krn 22, 8). Tačiau Dovydo nuodėmės ir silpnybės – ne kliūtis Dievui. Ši misija patikėta Dovydo palikuoniui (žr. 2 Sam 7 sk.; 1 Krn 17 sk).
Atėjimo pažadas
Karaliaus Dovydo įpėdiniu tapo jo sūnus Saliamonas. Išgarsėjęs išmintimi, turtais ir nuostabaus grožio šventykla, vis dėlto (kaip ir jo tėvas Dovydas) karalius Saliamonas tebuvo blankus Dangiškojo Ganytojo šešėlis. Saliamonas nuvilia dar labiau nei Dovydas: nei jo sostas, nei rankomis statyta šventykla nėra amžini, o jis pats pasiduoda svetimtaučių moterų vilionėms ir nusisuka nuo Viešpaties (žr. 1 Kar 11, 4). Suprantama, kad Saliamonas nėra žadėtasis Dovydo palikuonis, kuris pastatys namus Viešpaties vardui ir kurio karalystės sostas gyvuos per amžius (žr. 2 Sam 7, 12–13).
Ką jau sakyti apie kitus Dovydo dinastijos karalius? Be kelių išimčių, jų tarnystė nuvilia dar labiau, Dievo kantrybės taurė persipildo, ir Jis baudžia tautą tremtimi. Jeruzalės šventykla sugriaunama, o negandų išblaškytos tautos ganytojams Dievas siunčia žodį per pranašą Ezechielį (žr. Ez 34, 1–16), kur išsako priekaištus (1–4 eil.), pasekmes (5–6 eil.), perspėjimą (7–10 eil.) ir pažadą (11–16 eil.).
Pirmose trijose dalyse Dievas kaltina savo tautos ganytojus savanaudiškumu, išnaudojimu, abejingumu ir neteisybe. Tokio „ganymo“ pasekmė – išblaškyta ir kenčianti kaimenė. Todėl Viešpats yra prieš ganytojus ir perspėja apie juos ištiksiančią rūstybę ir tai, jog Jis atims avis iš jų rankų. Kas toliau? Ūmai iš Dievo rūstybės debesio, paskutinėje ištraukos dalyje, sušvinta viltingas pažadas: Aš pats ieškosiu savo avių ir jomis rūpinsiuosi. Kaip ganytojas ieško savo avių tą dieną, kai jos išsklaidomos, taip Aš ieškosiu savo avių, išgelbėsiu jas ir surinksiu iš visų vietų, kuriose jos buvo išsklaidytos debesuotą ir tamsią dieną. <…> Aš pats ganysiu savo avis ir surasiu joms poilsio vietą, – sako Viešpats Dievas. – Paklydusių ieškosiu, išsklaidytas surinksiu, sužeistas aptvarstysiu, ligotas pastiprinsiu (Ez 34, 11–16). Ar pats Viešpats (Jahvė) ateis ganyti savo tautos? – klausinėjo ir šią paslaptį įminti stengėsi šventieji pranašai (žr. 1 Pt 1, 10). Kada ir kaip tai įvyks ?
Didysis avių Ganytojas
Dar iki Kristaus atėjimo kitas pranašas – Izaijas taip pat skelbė, jog Viešpats ateis ir ganys savo bandą kaip piemuo, surankios avinėlius, juos neš prie krūtinės, o avis su jaunikliais vedžios švelniai (Iz 40, 10–11). Ar Dievas įvykdė šį savo pažadą? Taip, Jis jį įvykdė ir dar kartą įvykdys! Pirmiausia, tai jau išsipildė Jėzuje Kristuje: Dievas atėjo žmogaus kūne, mirė pasiaukojančia mirtimi ant kryžiaus už žmonių nuodėmes, išliejo Šventąją Dvasią ir per ją yra su savo išrinktaisiais. Jėzus yra tas pats Viešpats, kuriam giedojo Dovydas (Mt 22, 44; Ps 110, 1), Tas, kurio laukė išsklaidyta Dievo kaimenė ir skelbė pranašai. Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę. <...> Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę (Jn 10, 11–14).
Vienintelis Jėzus galėjo susigrumti su didžiausiais žmonijos priešais – nuodėme ir šėtonu, kad išplėštų savo išrinktuosius iš pražūties nasrų. Laiško hebrajams autorius Jį vadina „didžiuoju avių Ganytoju“, duotu mums per amžinosios Sandoros kraują ir prikeltą iš numirusių (Hbr 13, 20). Galiausiai šis pažadas bus „dar kartą įvykdytas“, kai vieną dieną savo Viešpatį išvysime akis į akį. Tai jau įvyko dangiškose buveinėse su iškeliavusiais iš šio pasaulio, nes Avinėlis, kuris sosto viduryje, juos ganys ir vedžios prie gyvųjų vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių (Apr 7, 17). Tačiau vieną dieną ši realybė iš dangaus ateis ir į žemę: Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo (Apr 21, 3–4). Kaip nesidžiaugti „šlovingiausiu džiaugsmu“, gaunant tokį didelį išgelbėjimą (žr. 1 Pt 1, 8–9)?
Netobuli, bet pašaukti
Suvokdami mūsų Viešpaties, Vyriausiojo Ganytojo (1 Pt 5, 4), išskirtinumą ir šlovę, matydami Jo tarnų netobulumą Šventojo Rašto istorijose, patys pasijuntame neverti Jo pašaukimo. Vis dėlto Viešpats kviečia sulig suteikta malone prisiimti didesnį ar mažesnį šios tarnystės ir rūpesčio už žmonių sielas saiką. Nė vienas nėra tinkamas, tačiau Viešpats kviečia! Prisiminkime apaštalo Petro pašaukimą: Jėzus jį pašaukia gilios nevilties ir nusivylimo valandą. Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis! – rėžia Petras. Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi, – jam atsako Viešpats (Lk 5, 8–10). Vėliau Jėzus tris kartus klausia tiek pat kartų Jo vardo išsiginusio mokinio – „Ar myli mane?”, ir kviečia ganyti Jo aveles (Jn 21, 15–17). Nė vienas kaip žmogus nesame tinkamas, todėl šį ganytojišką tarnavimą taip pat turime tik iš Viešpaties gailestingumo (žr. 2 Kor 4, 1).
Šis gailestingumas gimdo nuolankumą ir suvokimą, jog iki tobulybės visiems žemiškiesiems ganytojams labai toli, o pavienių, net ir labai apdovanotų tarnų, pastangų tikrai nepakaks. Reikia daugelio tikėjimo, bendrystės ir maldų, nes tai bendruomeninė, visos krikščioniškos bažnyčios atsakomybė ir tarnystė. Visa bažnyčia yra Didžiojo Ganytojo pasiuntinys, Jo Išganymo tinklas, užgriebiantis ir į malonės krantą traukiantis sielas. Šis tinklas turi būti apvalytas nuo šiukšlių, skylės sulopytos, mazgai sutvirtinti. Tebręsta susiklausymas bendruomenėse ir supratimas tarp bažnyčių, tetvirtėja Dvasios vienybė ir taikos ryšys (žr. Ef 4, 2–3). Padedant Šventajai Dvasiai būkime draugiški ir siekime vienybės, nes tik iš to žmonės matys Kristų, pažins savo Gerąjį Ganytoją.