Praeityje gyvenęs išmintingas karalius kažkada suprato labai didelę gyvenimo paslaptį ir užrašė ją savo vaikams: Su visu stropumu saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė.
Vienas iš to karaliaus vaikaičių, kalbėdamas apie tai, kas mus suteršia, pratęsė protėvio mintį: visa gyvenimo bjaurastis išteka iš žmogaus širdies.
Šaltinis – gyvenimo upės ištakos. Ateini prie upės krantų, žiūri į tekantį vandenį ir galvoji: koks vanduo turi tekėti iš šaltinio, jeigu upė dvokia mirtina smarve? Juk visas gyvenimas išteka iš versmės – mūsų širdies. Iš to šaltinio teka žmonijos istorija ir dabartis. Pyktis, smurtas, pavydas, neištikimybė, apgaulė, puikybė, godumas ir daugybė kitų bjaurių savybių susilieja į vieną bendrą tvaiką. Kiekvieną dieną girdime apie karus, politines intrigas, tuščias ambicijas, išdavystes, vagystes, sukčiavimus, sudužusias šeimas, nelaimingus vaikus, žmones, bėgančius iš gimtųjų vietų...
Negi tik smarvė? Nejaugi nėra kitokio kvapo? Negi viskas supuvo? Ar galima kaip nors pakeisti pačias ištakas?
Yra ir kita srovė, kuri suteikia jėgų bei atgimdo viltį. Tai – meilės, atjautos, gailestingumo, pasiaukojimo ir tiesos upė.
Tačiau ar gali dvi tokios skirtingos upės tekėti iš to paties šaltinio? Ar iš užterštos versmės trykšta tyras vanduo? Nejaugi vieni žmonės gimsta užterštomis širdimis, o kiti – tyromis ir švariomis? Kaip tai suprasti? Kas gali išvalyti žmogaus širdį? Kodėl žmogus, ilgus metus elgęsis žiauriai, staiga supranta savo bjaurumą ir tampa tyro vandens versme? Kas apšviečia gyvenimo versmės gelmę ir išvalo upės ištakas? Ar mes patys galime išvalyti savąjį šaltinį?
Jeigu žmonės sugebėtų tai padaryti patys, šventasis apaštalas Paulius nešauktų kaip visiškai bejėgis vargšas: Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. <...> kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! (Apaštalo Pauliaus Laiškas romiečiams 7 skyrius, 18. 19. 21. 24 eilutės).
Širdį keičia per Jėzų Kristų atsivėrusi Kūrėjo meilė: Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Laiškas romiečiams 5 skyrius, 8 eilutė).
Gabrielius Lukošius