Neseniai gavome skaitytojos laišką, kuriame ji rašo: „Šiuo metu gyvenu Vengrijoje ir savo akimis matau, kaip atrodo pabėgėlių krizė. Vietiniai krikščionys daug diskutuoja apie tai, koks turėtų būti mūsų požiūris į pabėgėlius, ir kaip vertinti šią situaciją paskutiniųjų laikų šviesoje. Atrodo, jog dėl musulmonų antplūdžio daugelis šią krizę sieja su krikščionių laisvės Europoje pabaiga (apribojimais) ir laiko tai paskutiniųjų laikų ženklu. Pastoriau Džonai, ar tai gali būti krikščionių persekiojimo Europoje pradžia? Žmonės mano, kad dėl didelio musulmonų skaičiaus Europa virs musulmonišku žemynu. Kaip jūs vertinate šią situaciją?“
Šiuo metu skaitau Philipo Jenkinso knygą „Kita krikščionybė“ (The Next Christendom). Knygoje rašoma apie didžiulius pokyčius, vykusius per paskutiniuosius 100 metų, kai krikščionių persvara iš seniai įsteigtų Vakarų bažnyčių Europoje ir Jungtinėse Valstijose persikėlė į Pietų Aziją, Afriką ir Lotynų Ameriką.
Iš dalies šiuos pokyčius lėmė didėjanti Europos ir Amerikos sekuliarizacija, iš dalies – stulbinantis bei energingas krikščionybės plitimas Pietuose. Svarbus kriterijus yra ir drastiškai mažėjantis gimstamumas moderniose, pasaulietinėse valstybėse, palyginti su santykinai dideliu gyventojų skaičiaus augimu Pietuose. Mūsų atveju šiuos pokyčius lemia ir imigracija, kai milijonai žmonių ima judėti iš Šiaurės į Pietus ar pasaulio Pietų į Europą bei Ameriką, sukeldami problemas ar atnešdami palaiminimus. Krizė Sirijoje ir imigrantų antplūdis Europoje taip pat prisideda prie šių pokyčių.
Šis judėjimas iš ten, kas buvo laikoma dviem trečdaliais pasaulio ar vadinama musulmoniškuoju, pagoniškuoju pasauliu arba naujaisiais krikščioniškaisiais pietumis, į senąsias, didžiąsias nusistovėjusias krikščionių žemes vyksta jau seniai.
55 procentai Londono gyventojų yra ne baltaodžiai britai. Manau, ši statistika puikiai iliustruoja pasaulio tendencijas. Didžiausios Londono bažnyčios yra Afrikos ir Karibų jūros tikinčiųjų susirinkimai. Imigrantai, plūstantys į Ameriką ir Europą, atvyksta su savo religija, papročiais, ir jie neišvengiamai formuoja kultūrą, kurioje apsistoja. Jei jie yra krikščionys, jie gali įpūsti gyvybės ir jėgų merdinčių vakarų krikščionims. Bet jei jie yra kitos religijos, pavyzdžiui, Islamo, ambasadoriai Prancūzijos, Vokietijos ar Vengrijos širdyje, jie gali būti vertinami kaip grėsmė.
Kita vertus, tiems patiems kraštams, kurie yra labiausiai socialistiniai pasaulyje, išskyrus vis dar komunistines šalis, atvykėliai gali būti ekonominis išsigelbėjimas, nes gimstamumas čia taip sparčiai mažėja, kad ateinančios kartos gali nepakelti ekonominių naštų, išlaikant vis senėjančią populiaciją. Tai sukuria lūkestį, kad tuo pasirūpins vyriausybė ir kils mokesčiai, bet jei nebus daugiau darbininkų, nebus kam kelti mokesčius. Taigi, šis žmonių antplūdis turi tiek neigiamų, tiek ir teigiamų pasekmių.
Skaitytoja sako, jog kalbėdamasi su žmonėmis ji girdi nuogąstavimų, kad, pirma, tai gali būti krikščionių laisvės Europoje pabaiga ir, antra, galbūt tai ir laikų pabaiga. Ji klausia, ką aš apie tai manau.
Aš manau, ir tai pakankamai tvirtas įsitikinimas, kad šis tautų judėjimas kai kuriose Vakarų šalyse gali lemti krikščionybės pozicijų susilpnėjimą. Tai gali sukelti islamo ar net šariato teisės įsigalėjimą.
Tačiau šis antplūdis gali ir nesusilpninti krikščionybės ar neįtvirtinti islamo, bet gali net pasitarnauti intensyviai Evangelijos sklaidai tarp vis daugiau žmonių, ir XXI a. pabaigoje Europa gali tapti krikščioniškiausia, kokia tik yra buvusi. Toks yra mano įsitikinimas. Gali nutikti ir taip, ir taip.
Taigi, ne, aš nesijaučiu autoritetingas paskelbti, kad tai yra krikščionybės Europoje pabaiga ar islamo įsigalėjimo pradžia. Kas žino? Dievas žino, o mes turėtume nuoširdžiai melstis, kad Evangelijos žinia su jėga pasiektų visas atvykstančias tautas ir visus čia gyvenančius, bet ja dar netikinčius. Paprastai tariant, aš tikiu Dievo suverenumu.
Jėzus sakė, kad Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje – Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Sirijoje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais... (Mt 28, 18–20). Jokios istorinės aplinkybės negalėtų sustabdyti krikščionių prabudimo Europoje, jei visagalis Dievas to panorėtų. To ir derėtų melsti.
Visgi manau, kad ši situacija gali būti susijusi su paskutiniaisiais laikais. Gali būti, jog esame ant didžiojo paskutiniųjų persekiojimų slenksčio, kai Didysis Paliepimas bus išpildytas, ir tai bus paženklinta kankinių krauju, kai Dievo išrinktieji bus paimti, žydų tauta atsivers, ir Viešpats Jėzus ateis debesyse, kad įkurtų žemėje savo karalystę. Visiškai įmanoma, kad tai nutiks per ateinančius kelerius metus, nes vėlgi – Dievas yra suverenus. Mes negalime žinoti laiko ir meto. Mums pavesta liudyti Evangeliją iki žemės pakraščių, kad ir kiek mums tai kainuotų.
Tačiau štai ką mes tikrai žinome: mes gyvename paskutiniaisiais laikais, kurie tęsiasi nuo Kristaus gimimo žemėje. Taip sakoma Naujajame Testamente. Ir ten kalbama apie bažnyčios persekiojimus visais laikais: Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose (1 Pt 4, 7). Tai buvo parašyta pirmojo amžiaus pabaigoje.
Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti. Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu. Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų – šlovinama. Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis, besikišąs į kitų reikalus. Bet jei kenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tešlovina dėl to Dievą. Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų; ir jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?! Ir „jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidės bedievis ir nusidėjėlis!“ (1 Pt 4, 12–18).
Taigi, manau, kad laišką atsiuntusi skaitytoja ir kiti tikintieji Vengrijoje bei visoje Europoje turėtų visais įmanomais būdais skelbti Evangeliją ir rodyti Kristaus teisingumą bei malonę tiek susidurdami su pokrikščioniška kultūra, tiek su didėjančiu kaimynų musulmonų ratu. Manau, reikėtų nuoširdžiai melsti, kad ši imigracijos banga Dievo rankose virstų tokiu pranašumu Evangelijos plitimui, kokio niekas negalėjo įsivaizduoti. Juk toks yra mūsų Dievas.
vertė M. K.