Pakanka tau mano malonės… (2 Kor 12, 9).
Jei Dievo šventiesiems nebūtų tekę iškęsti skurdo ir išbandymų, nežinotume, kaip juos guodė Dievo malonė. Kai matome benamį, kuris neturi kur prisiglausti, bet vis tiek išpažįsta: „Aš pasitikiu Viešpačiu“, - kai matome elgetą, kuris išalkęs ir ištroškęs, bet vis tiek garbina Jėzų, kai matome kenčiančią našlę, kuri vis tiek pasitiki Kristumi, tada iš tiesų matome Evangelijos šlovę. Dievo malonė pasireiškia ir yra išaukštinta tikinčiųjų, kenčiančiųjų ir skurstančiųjų gyvenimuose. Šventieji iškenčia išbandymus tikėdami, kad visa išeina į gera, iš blogio galų gale liks palaiminimas. Dievas netruks jiems padėti nelaimėje, jie kentės tiek, kiek, Jo manymu, bus reikalinga. Šventųjų kantrybė – tai dieviškosios malonės jėgos įrodymas. Tai lyg švyturys jūroje: jei aplink ramu, neįmanoma suprasti, ar jis tvirtai pastatytas. Tik pakilus audrai tai paaiškėja. Taip yra ir su Dvasios darbu mumyse: jei nepūstų audringi vėjai, nežinotume, ar statinys tvirtas ir stiprus. Dievo šedevrai - tai žmonės, kurie išlieka tvirti ir ištikimi sunkumams siaučiant. Ramybė, išliekanti audros metu – tikros pergalės ženklas. Tas, kuris nori pagarbinti savo Dievą, turi žinoti, kad teks patirti daug sunkumų. Joks žmogus nebus vertas Dievo akivaizdos, jei nepatyrė daug bėdų. Jei pasirinksi šį kelią, džiaukis juo, nes tavyje bus apreikšta visa apimanti Dievo malonė. Nemąstyk, nedrįsk net pagalvoti, kad Jis tave paliks. Dievu, kurio pagalbą patyrei iki šiol, gali pasitikėti visados.
(C. H. Spurgeon. „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“)