Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 13–19).
Vieno iš Jėzaus mokinių, apaštalo Petro, atsakymas – „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ – veda prie paradoksalaus teiginio, jog Jėzus iš Nazareto yra už visus viršesnis Viešpats – svarbiausias asmuo šio pasaulio istorijoje ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Nuo atsakymo į klausimą, kuo mes Jį laikome, priklauso kiekvieno mūsų likimas. Tačiau teisingas atsakymas nėra apaštalo Petro ištartų žodžių pakartojimas. Žodžius pakartoti galima iš tiesų nesuvokus jų prasmės. Petrui tai buvo apreikšta Dievo, ir Šventasis Raštas mums liudija, kad be dieviško apreiškimo nė vienas žmogus negali iš tikrųjų suvokti Jėzaus išskirtinumo. Tai liudija pats Jėzus, o vėliau ir apaštalas Paulius: Anuo metu Jėzus kalbėjo: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti“ (Mt 11, 25–27). Nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia (1 Kor 12, 3).
Kristus pasaulio religijų kontekste
Paviršutiniškai žiūrint gali pasirodyti, kad Jėzus iš Nazareto yra vienas iš keleto iškilių žmonijos dvasinių mokytojų, o jų ištarmėse išties yra daug panašumų. Nesigilinant taip pat galima teigti, jog krikščionybė, ypač moralės požiūriu, ganėtinai panaši į kitas religijas. Apie tai liudija tiek atskiri Jėzaus posakių, tiek gyvenimo išmintį bei jo dėsnius įžvelgusių mąstytojų ištarmių fragmentai. (Ar nebūtų keista, jei žmonės, gyvendami per Dievo Sūnų sutvertame pasaulyje, neįžvelgtų nors nedidelių Jo atspindžių?) Tačiau apaštalas Jonas liudija, kad Jėzus atnešė tokį Kūrėjo pažinimą, kokio joks žmogus neturėjo ir neperdavė:
Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas iš žemės, – žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis. Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima. O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus, juk ką Dievas yra siuntęs, Tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko. Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė (Jn 3, 31–36).
Poreikis būti dėmesingiems
Skaitydami Jėzaus Kalno pamokslo žodžius, daugelis žmonių stebisi Jo mokymu. Jie pripažįsta, kad Jėzus pateikia labai aukštus moralės standartus, tačiau pro pirštus praleidžia Jėzaus prisikėlimo istoriją ir tuos teiginius, kuriuose Jis apreiškia savo išskirtinumą bei dievystę. Būtent šią evangelijų dalį jie (nu)vertina kaip mitologizuotą. Visgi dauguma įvairių religijų skelbėjų vienaip ar kitaip remiasi Kristaus žodžiais bei autoritetu pristatydami savo religiją. Dažną kartą, kai norima pasakyti, jog tai, kas skelbiama, yra priimtina ir gera, tenka išgirsti: „Taip pat moko ir Jėzus.“ Taigi, nors jie netiki Kristumi ir nesuvokia tikrosios Jo tapatybės, vis dėlto mato reikalą remtis Jo autoritetu. Tai, jog žmonės neįžvelgia Kristaus didybės, neturėtų stebinti, nes Kristaus išskirtinumas kritusiems žmonėms yra sunkiai įžvelgiamas. Tai paslėpta nuo išmintingųjų bei gudriųjų (žr. Mt 11, 25), ir šio pasaulio dievas apakina žmonių protus (žr. 2 Kor 4, 4). Net krikščionys, deklaruojantys Kristaus išskirtinumą, neretai patys tai suvokia gana miglotai. Kristaus tarnystės dienomis daug mokinių pasitraukė nuo Jo (Jn 6, 66), o Jo suėmimo dieną Jį paliko visi Jo mokiniai, nes tai visiškai neatitiko jų lūkesčių.
Laiško hebrajams autorius nuolat ragina tikinčiuosius įsižiūrėti į Kristų, rodydamas į Jėzaus viršenybę visų Senojo Testamento Dievo tarnų atžvilgiu. Ar būtina tikintiems Kristumi aiškinti, kad Jis yra viršesnis už pranašus, angelus, Mozę, Jozuę, Aaroną, šventyklą, įstatymą ir visą Senojo Testamento tarnystės tvarką? Ar reikia krikščionims įrodinėti, kad Jėzus yra tikrasis Dievo apaštalas ir vyriausiasis Kunigas, tikroji Šventykla – žmonių susitikimo su Dievu vieta ir vienintelė auka, kuri sutaiko žmones su Dievu? Matyt, būtina, nes Dievo Dvasia įkvėpė tai užrašyti ir įtraukti į Naująjį Testamentą. Pavojus išpažinti tikėjimą Kristumi, tačiau mąstyti ir gyventi tarsi Jėzus nėra viršesnis už kitus, realus. Jei nenorime atsidurti tokioje apgailėtinoje padėtyje, siekime patys įsižiūrėti į savo Viešpaties Jėzaus Kristaus išskirtinumą bei viršenybę.
Pateiksiu vaizdingą iliustraciją iš J. R. R. Tolkino pasakos „Didžiojo Vutono kalvis“, kuri turėtų padėti kiek kitaip pamatyti įsižiūrėjimo svarbą. „Didžiojo Vutono kalvis“ – tai pasaka, kurioje šalia žmonių savo karalystėje gyvena ir elfai. Pagrindinis pasakos veikėjas – kalvis iš nedidelio miestelio, vaikystėje gavęs nuostabią dovaną – stebuklingą elfų darbo žvaigždę, kurios dėka įgijo išskirtinių gebėjimų. Jam buvo suteikta teisė ja naudotis didžiąją jo gyvenimo dalį. Tame miestelyje ilgus metus Vyriausiojo Virėjo (ypatingos pareigos) pameistriu tarnavo žmogus, vardu Alfas, vėliau pats tapęs Vyriausiuoju Virėju. Jis buvo elfų karalius, bet miestelio gyventojai to nežinojo. Atėjo laikas kalviui grąžinti stebuklingąją žvaigždę. Jis privalėjo ją perduoti elfų karaliui, bet niekada nebuvo jo matęs ir nebeturėjo vilties jį sutikti. Todėl nuspendė ją atiduoti Alfui, nes tas žmogus sakė, jog ateityje jam teks sutikti elfų karalių. „Kalvis ilgai žvelgė į Alfą. Ir staiga žemai nusilenkė: ‚Pagaliau supratau, valdove, – pasakė jis. – Jūs suteikėte mums pernelyg daug garbės.‘ “ Taip turėtų būti ir su mūsų Viešpaties išskirtinumo suvokimu: ne teisuoliškas, aštrus įrodinėjimas, bet atviras, nuolankus suvokimas. Jei tiesa suvokta, ji turi keisti mūsų gyvenimo būdą. Kas iš to, jeigu aš siekiu kitiems įrodyti Kristaus viršenybę, o pats gyvendamas taip, lyg jos nebūtų, paneigiu sakomus teiginius. Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau? (Lk 6, 46). Suvokdami Jo išskirtinumą bei viršenybę, priimame ir Jo žodžius.
Šventasis Raštas apie Kristaus viršenybę
Kristaus viršenybė ir išskirtinumas aiškiai parodomas beveik visose Naujojo Testamento knygose, bet išsamiausiai – Evangelijoje pagal Joną, Laiške kolosiečiams ir Laiške hebrajams. Atvira širdimi pažvelkime į ištraukas, liudijančias Jėzaus Kristaus išskirtinumą ir viršenybę.
Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. [...] Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1, 1–3. 12–14).
Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis, nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sutverta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. Ir Jis yra kūno – bažnyčios galva. Jis – pradžia, pirmagimis iš mirusiųjų, kad visame kame turėtų pirmenybę. Nes Tėvui patiko Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje (Kol 1, 15–20).
Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis
paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą (Hbr 1, 1–4).