Lyginti literatūrinį personažą ir išgelbėjimą nešantį mokymą – kai kam gali pasirodyti lėkštas sumanymas. Bet juk ar ne lėkštais argumentais dažniausiai kritikuojama krikščionybė? Tad kodėl nepabandžius pasitelkti žaismingumo ir kiek rimčiau nepanagrinėjus paviršutiniškus stereotipus? Juo labiau, kai aptariamas palyginimas neįprastai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Taigi, kas bendro tarp Šerloko Holmso ir krikščionybės?
Trumpai priminsiu, jog Šerlokas Holmsas – tai kultinio britų rašytojo Artūro Konan-Doilio sukurtas literatūrinis herojus, ilgainiui tapęs detektyvinio žanro klasika. Visiems žinoma tai, kad A. Konan-Doilio kūriniai į populiariosios literatūros gretas įsiveržė ir įsitvirtino dėl pagrindinio personažo novatoriško sudėtingų bylų išnarpliojimo, paremto dedukcijos principais. Kiek mažiau žinomas faktas, jog Šerloko Holmso prototipas sukurtas pagal realaus žmogaus, Edinburgo universiteto profesoriaus ir Karališkosios ligoninės chirurgo Džozefo Belo asmenį, kurį A. Konan-Doilis sutiko studijų laikais. Anot legendos, profesorius tik žvilgtelėjęs į pacientą galėdavo identifikuoti esmines jo sveikatos problemas. Vėliau jis aiškindavo, kaip iš tam tikrų detalių, pasitelkiant archetipus galima suprasti situacijos visumą (pvz., iš ko galima atpažinti batsiuvį? Iš susiglamžiusių, nutrintais keliais kelnių). Dž. Belas tapo pirmuoju sekliu-konsultantu, kurio paslaugomis ir dedukciniais sugebėjimais ne kartą pasinaudojo policija.
Tad kuo gi ypatinga ta garsioji dedukcija? Tai – metodas, kai keliant pagrįstas prielaidas, o vėliau, vadovaujantis logika jas atmetinėjant, ir prieinama prie pagrįstų išvadų. Šerlokui Holmsui sekėsi narplioti sudėtingiausias bylas, nes jis kruopščiai gilindavosi į faktus, tikrindavo prielaidas ir išvengdavo nelogiško, padriko mąstymo pinklių.
Atidesnis skaitytojas pagrįstai svarsto – kaip tai susiję su krikščionybe ir kuo čia dėtas garsusis seklys?
Prieš pereinant prie esmės, verta paminėti šių dienų Holivudo produkcijos tendencijas ir jau kurį laiką pastebimą didžiulį susidomėjimą bei savotišką grįžimą būtent prie dedukcinio metodo plėtojimo ir naujoviškos interpretacijos. Toks demonstratyvus, nors kiek paviršutiniškas, dedukcinio mąstymo afišavimas tarsi liudija visuomenės poreikį kritiškai mąstyti bei iliustruoja to svarbą.
Matant tokias tendencijas, nestebina, jog vienas dažniausių priekaištų krikščionybei šiomis dienomis yra tai, jog krikščioniškas mokymas neskatina kritinio mąstymo, bet teugdo konformizmą ir paklusimą religinėms dogmoms. Kaip, ko gero pasakytų C. S. Lewis, nieko kvailiau ir sugalvoti negalima. Deja, tokia nuostata tarpsta ir bujoja populiarioje pasaulietinėje krikščionybės interpretacijoje. Argumentas labiau pasitarnauja atskiriant tikintį ir netikintį žmogų nei bent kiek nurodo krikščionybės esmę. Tikslumo dėlei būtų galima žengti dar giliau ir kalbėti apie katalikiškos ir protestantiškos tradicijų skirtumus, puoselėjant kritiškumo faktorių, bet šiuo atveju liksime prie esmės ir apsiribosime fokusuotu žvilgsniu į pagrindinę temą – kas bendro tarp krikščionybės ir Šerloko Holmso?
Ne paslaptis, jog Biblijos skaitymas ir supratimas paprastai remiamas tiek indukciniu (kai bandoma suprasti, kaip Dievo veikimas atsikartoja smulkesnėse kasdienio gyvenimo mozaikos dalelėse), tiek dedukciniu mąstymu (kai iš smulkių detalių bandoma suvokti visuminį Dievo paveikslą). Tikrai nuoširdus krikščionis, siekdamas būti nuoseklus ir vadovautis bibliniu mokymu, privalo pasižymėti aštriu protu.
Priešingai, nei bandoma įteigti populiariųjų interpretacijų, krikščionybė iš tiesų skatina minčių, žodžių ir darbų nuoseklumą bei dermę. Toks nuoseklumas neišvengiamai persipina su dedukciniu mąstymo metodu, kuris, siekiant tinkamai suprasti tikrovę ir atpažinti pasitaikančias klastas, tampa nepakeičiamu palydovu.
Žengdamas per gyvenimą, kiekvienas krikščionis patenka į tokias keblias situacijas, kurias išnarplioti be aštraus ir kritiškai mąstančio proto beveik neįmanoma. Antraip, kaip doram krikščioniui, neturinčiam išvystytų dedukcinio mąstymo refleksų, būtų įmanoma apsisaugoti nuo pagundų kląstos, kaip atpažinti pražūtingo elgesio užuomazgas, kaip susekti veidmainystę darant pasirinkimus ar padrąsinti brolį išmintingu ir toliaregišku patarimu?
Taigi atsakymas į pavadinime keliamą klausimą – daugiau nei akivaizdus: krikščionio savidisciplina dažnai primena, o kartais net ir pranoksta išvystytus dedukcinius Šerloko Holmso įgūdžius.