Visa Prancūzija, bet ypač Paryžius, kyla į kovą su baisiausių teroristinių išpuolių organizatoriais savo žemėje. Lapkričio 13 d. beveik vienu metu įvykdyti šeši išpuoliai nusinešė 129 gyvybes, daugiau nei 350 žmonių buvo sužeista, iš jų beveik 100 – kritinės būklės..
Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas kartu su daugeliu kitų Prancūzijos politinių lyderių pripažįsta, kad tai, kas vyksta, galima vadinti karu. Tik trečią kartą nuo 1955 metų Prancūzijoje paskelbta nepaprastoji padėtis, tačiau tai pirmas kartas, kai ši padėtis paskelbta visoje Prancūzijoje. Grąžinta pasienio kontrolė, uždraustos demonstracijos gatvėse, sustiprintos policijos ir karinės pajėgos, žmonėms, įtariamiems ryšiais su teroristinėmis grupuotėmis ar kurstančiais neapykantą, buvo skirtas namų areštas.
Paradoksalu, bet tiek baimė, tiek ir pasipriešinimas buvo tiesiog apčiuopiami, kai du savižudžiai sprogdintojai susisprogdino prie nacionalinio Prancūzijos stadiono, kuriame 80 000 žiūrovų stebėjo futbolo rungtynes tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Iš pradžių, apimti panikos žmonės bėgo į aikštę, bet vėliau tvarkingai paliko stadioną giedodami Prancūzijos himną „Marselietę“.
Briusas Hofmanas knygoje „Terorizmas iš vidaus“ (Inside Terrorism) terorizmą apibrėžia kaip „apgalvotą baimės kurstymą ir eskalavimą per smurtą ar prievartos grėsmę, siekiant politinių permainų“. Visi teroro aktai yra susiję su smurtu ir yra suplanuoti būtent taip, kad turėtų toli siekiantį psichologinį poveikį kur kas didesniam skaičiui žmonių, o ne tik tiesioginėms aukoms ar teroristinio išpuolio objektams.
Išpuolių Paryžiuje tikslas buvo sukrėsti ir taip visoje šalyje pasėti baimę ir paniką. Dar svarbiau, kad terorizmas, kurį praktikuoja „Islamo valstybė“, nepripažįsta jokio skirtumo tarp civilių ir kariškių, nes jie kovoja ne prieš konkrečią tautą ar valstybę, bet prieš kultūrą.
Kaip turėtume reaguoti mes, kaip krikščionys?
1. Gedėti su gedinčiais.
Šeimos neteko artimųjų; daug žmonių buvo sunkiai sužeisti, todėl jų ateitis dar neaiški. Melskimės už bažnyčias Paryžiuje ir aplink jį, kad jų nariai, bendraudami su šių atakų aukų šeimomis, kaimynais ir draugais, ne tik padėtų jiems grįžti į normalų gyvenimą, bet taip pat liudytų Jėzaus Kristaus Evangeliją.
2. Melstis už Prancūzijos vadovus.
Artimiausiu metu Prancūzijos prezidentas ir vyriausybė tarsis su savo patarėjais, kariuomenės vadovais bei opozicijos atstovais ir turės priimti nelengvus sprendimus. Kadangi daugelis šių sprendimų turės toli siekiančių padarinių, melskime jiems išminties, kad jie nuolankiai siektų teisingumo ir taikos, o ne keršto.
3. Būti taikdariais.
Suprantama, kad didelė musulmonų bendruomenė Prancūzijoje baiminasi represijų ir chaotiškų keršto ir smurto aktų. Toks pyktis dažnai iššaukia dar didesnį smurtą. Tad melskimės, kad galėtume parodyti musulmonams, mūsų draugams ir kaimynams, gerumą, ir, visų svarbiausia, kad perduotume jiems Ramybės Kunigaikščio žinią.
4. Būti tvirtai įsitikinusiais Dievo visavaldyste ir to nesigėdyti.
Istorijoje gausu atvejų, kaip nevaldomas priešo pyktis tampa durimis Evangelijos plėtrai. Neseniai Davido Garrisono knygoje „Vėjas islamo namuose“ (A Wind in the House of Islam) skaičiau apie daugybės musulmonų atsivertimą. Daug musulmonų negali suvokti islamo vardu atliekamų piktadarysčių, ir tai gali būti suverenaus Dievo priemonė, kaip šimtus tūkstančių musulmonų atvesti į tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Staiga mirtis tampa reali. Neįsivaizduojamo chaoso ir smurto akivaizdoje kyla daug klausimų apie blogį. Dabar, kaip niekada anksčiau, laikas skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Iš www.thegospelcoalition.org vertė Žaneta Lazauskaitė