Senas išminčius, vardu Ekleziastas, išsklaidė mano jaunatvišką cinizmą.
Krikščionys mėgsta vienas kito klausinėti, kokia jų mėgstamiausia Biblijos knyga. Mums tiesiog įdomu žinoti, kaip žmonės susiliečia su Šventuoju Raštu, ypač tie, kurie rašo knygas apie Bibliją. Kai manęs paklausia, kokia mano mėgstamiausia Biblijos knyga, atsakau – Ekleziasto knyga. Jei žmonės nustebtų ir paklaustų: „Kodėl?“, atsakyčiau – dėl dviejų priežasčių.
Pirma, be galo malonu skaityti panašiai mąstančio žmogaus mintis. Būtent tokį jausmą man palieka rašytojas, pasivadinęs Koheletu – hebrajiškai tai reiškia „surinkėją“, o graikiškai šis vardas virsta Ekleziastu – „įstatymų leidėju“. Aš įsivaizduoju jį kaip mąslų, pagyvenusį miestietį, viešai mokantį išminties, taiklaus žodžio meistrą. Kaip matome iš jo paties viešo liudijimo (nors gali būti, kad tai visgi kito asmens liudijimas) Ekleziasto knygos 12 sk. 11 eil., šis žmogus labai rimtai stengėsi pamokyti ir siekė, kad tas pamokymas įsirėžtų atmintin. Ar tai buvo tikrasis Saliamonas, ar už jį kalbantis žmogus – nežinia, bet jis siekė ne suklaidinti, bet kuo įtaigiau kalbėti apie esminius dalykus. Ir esu įsitikinęs, kad kiekvienas teiginys, pasakytas Saliamono gyvenimo pabaigoje, tikrai yra labai svarus.
Kad ir kas būtų tas Koheletas, jis visiškai aiškiai suprato, kad gyvenimas anaiptol nėra rožėmis klotas. Ir nors iš prigimties jis buvo linkęs į pesimizmą ir cinizmą, tačiau manau, kad stipri džiaugsmo teologija neleido jam prasmegti nevilties bedugnėje.
Nežinau, ar aš taip atrodau iš šalies, tačiau norėčiau toks būti, todėl Ekleziastui, kaip giminingai sielai, jaučiu simpatiją. (Žinoma, vienas esminių skirtumų tarp mūsų yra tai, kad jo mąstymą riboja Senojo Testamento apreiškimas).
Antra, prisimindamas savo atsivertimą vėlyvoje paauglystėje, matau, kad Ekleziastas suteikė man išminties, kurios be galo reikėjo. Kai Kristus patraukė mane prie savęs, aš jau buvau betampąs ciniku. Tačiau iš Dievo malonės cinizmo many visiškai neliko, ir suprantu, kad Ekleziastas – tiek žmogus, tiek jo knyga – labai daug prie to prisidėjo.
Cinikai pasižymi labai skeptišku požiūriu į gerąją gyvenimo pusę ir iš aukšto žiūri į teiginius apie nuoširdumą, moralę ir vertybes. Jie tuos teiginius atmeta kaip beverčius ir kritikuoja bandymus ką nors keisti. Jie yra gyvenimu nusivylę, prislėgti ir įskaudinti žmonės, įžeistas jų išdidumas neleidžia jiems manyti, kad kiti gali būti už juos išmintingesni ir elgtis geriau nei jie. Iš kitos pusės, jie mano, kad drąsiai žiūri tikrovei į akis, o visi kiti apsigauna. Nesusipratę paaugliai lengvai pasiduoda cinizmui – toks buvau ir aš.
Augau aš tvirtoje šeimoje, mokykloje man sekėsi, bet buvau intravertas – viešumoje drovus ir nerangus. Be to, man neleido sportuoti, nes septynerių metų patekau į automobilio avariją, buvau sužeistas į galvą – kaukolėje liko skylė, todėl ilgai ant galvos turėjau nešioti aliuminio plokštelę su ją prilaikančia gumele. Todėl negalėjau nei mokytis plaukti ar šokti.
Man buvo skaudu, jog esu taip keistai išskirtas iš kitų, – taip būtų jautęsis bet kuris paauglys. Taigi nieko iš gyvenimo nesitikėjau, norėdamas apsiginti tapau sarkastiškas ir tulžingas. Mokyklos diskusijose aš gindavau krikščioniškas vertybes, bet ne todėl, kad man būtų rūpėjęs Dievas, ar kad būčiau norėjęs Jam paklusti, bet todėl, kad buvau išdidus. Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė: iš formalaus krikščionio aš tapau tikru krikščionimi, o tada Ekleziasto knygoje radau tokį požiūrį į gyvenimą, apie kurį net nebūčiau galėjęs pagalvoti.
Mokykimės gyventi
Ekleziasto knygos puslapiuose užrašytas požiūris į tikrovę visiškai skyrėsi nuo mano jaunatviško cinizmo.
Ekleziasto knyga – viena iš penkių Senojo Testamento išminties knygų. Yra sakoma, kad Psalmės mus moko garbinti, Patarlės – kaip elgtis, Jobas – kaip kentėti, Giesmių giesmė – mylėti, o Ekleziastas – gyventi. Kaip būtent? Blaiviai ir garbingai, nuolankiai ir santūriai, ramiai ir su pasitenkinimu, išmintingai ir su džiaugsmu.
Žmonės, perskaitę tik tris pirmuosius skyrius, gali pamanyti, kad Ekleziastas tik rodo, kaip viskas tuščia ir beviltiška. Tačiau jau 2 skyriaus 26 eilutėje randame ką kita: Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia <…> džiaugsmą. Būtent džiaugsmas yra pagrindinė Ekleziasto knygos tema. Joje taip nuostabiai gražiai atskleista, kad džiaugsmas – tai palaiminimas, kaip rašoma ir Laiške filipiečiams.
Ekleziasto knyga – pamąstymai apie tai, kaip reikėtų gyventi. Ją galima padalyti į dvi dalis. Kiekviena jų – virtinė skirtingų teiginių, surašytų lyg ir be jokios regimos sekos, tačiau logiškai ir teologiškai juos jungia pagrindinė tema. Viską sieja trys nuolat atsikartojantys paliepimai: 1) gerbk Dievą: bijoti Dievo Ekleziasto knygoje, kaip ir Patarlėse, reiškia „pasitikėti, paklusti ir pagerbti“, o ne „drebėti iš baimės“ (Ekl 3, 14; 5, 7; 7, 18; 8, 12–13; 12, 13); 2) suprask, kad geri dalykai gyvenime yra Dievo dovana, todėl turime priimti juos su džiaugsmu (Ekl 2, 24–26; 5, 18–19; 8, 15; 9, 7–9); 3) atmink, kad Dievas teis mūsų darbus (3, 17; 5, 6; 7, 29; 8, 13; 11, 9; 12, 14).
Yra dar du pasikartojantys dalykai: šis apibendrinantis sakinys „Tuštybių tuštybė <...> viskas tuštybė“, aptinkamas pačioje šios knygos pradžioje, 1 skyriaus 2 eilutėje, pakartojamas ir knygos pabaigoje, 12 skyriaus 8 eilutėje. Išvertus pažodžiui, tuštybė gali reikšti „miglą, rūką“, ir šis žodis pavartojamas daugiau nei dvidešimt kartų, norint pabrėžti tuštumą, beprasmybę, menkavertiškumą, pasimetimą... Panašų vaizdinį piešia ir frazė „vėjo gaudymas“ – bandymas jį pagauti ir sulaikyti (Ekl 1, 14. 17; 2, 11. 17. 26; 4, 4; 6, 9). Abi frazės kalba apie bevaises pastangas, kurių, kaip sako autorius, šiame pasaulyje gausu.
Pasikartoja ir dar viena frazė – „po saule“. Ji atskleidžia tam tikrą požiūrį ir tiksliai nusako, kaip atrodo gyvenimas, kai jis vertinamas iš šio pasaulio perspektyvos, be nuorodų į Dievą.
Pirma Ekleziasto knygos dalis, 1–6 skyriai, parodo, kad, žvelgiant į gyvenimą be Dievo, viskas skendi tuštybės tamsoje. Gamtos dėsniai, išmintis, nevaržomi malonumai, darbas iki išsekimo, pelno vaikymasis, viešas tarnavimas, teisinė sistema, išpūstas religingumas – viskas įpinta, bandant rasti, kokią tai turi reikšmę ir tikslą, kokį asmeninį pasitenkinimą tai teikia. Noras išsiaiškinti yra pagrįstas, nes Dievas giliai į kiekvieno žmogaus širdį įdėjo „amžinybę“ – troškimą žinoti, kaip žino Dievas, kaip viskas turėtų derėti, kad įsivyrautų ilgaamžės vertybės, šlovė ir pasitenkinimas. Tačiau išsiaiškinti nepavyksta – lieka tik nusivylimas, suvokimas, kad priėjai aklavietę... Kokią galima daryti išvadą? Šitaip mąstant, nieko sužinoti nepavyks.
Antroje knygos dalyje, nuo 7 iki 12 skyriaus, šiek tiek šokinėjama nuo temos prie temos, tačiau stengiamasi parodyti, kad vis dėlto įgyti išminties ir kukliai, ramiai, stropiai pagal ją gyventi yra visokeriopai naudinga ir niekada nevėlu. Palyginęs senatvę su griūvančiais namais (Ekl 12, 1–7), autorius padaro svarią išvadą: viskas jau pasakyta, klausimas išspręstas – bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai vienintelė žmogaus pareiga.
Paskutinė frazė kiek miglota: galima manyti, kad čia akcentuojama pareiga, arba čia gali slypėti mintis apie žmogaus asmenybės vientisumą, kurią labai aiškiai perteikė Gerosios Naujienos Biblijos vertimas: Bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes būtent tam žmogus ir buvo sukurtas. Dievas teis viską, ką darome (Ekl 12, 13–14).
Tai kaip galų gale suformuluoti tą džiaugsmo teologiją, kuri persmelkia ir sujungia visą knygą? Kaip rašoma Naujajame Testamente, krikščionys besidžiaugiantys Kristumi ir išgelbėjimu, išgyvena gilų džiaugsmą. Išaukštindamas džiaugsmą kaip maloningą Dievo dovaną, ir pripažindamas, kad jis suteikia prasmę kasdieniams darbams ir bendravimui, Ekleziastas tam suteikia teisingą pagrindą: Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų (Ekl 2, 24). Man patinka džiaugtis, – sako Ekleziastas (Ekl 8, 15) ir ragina: Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje (Ekl 9, 9).
Jei esi toks išdidus, kad nesidžiaugi tokiais dalykais, kuriais galima džiaugtis, tai baisus trūkumas, ir jį reikia nedelsiant ištaisyti. Senokai supratau, ir turiu pripažinti, kad tai tiesa: išmokti džiaugtis paprastais dalykais, kaip to moko ir Dievas, yra puikus vaistas nuo cinizmo.
http://www.christianitytoday.com
vertė Jurga Domarkaitė