„Jis vedė juos teisingu keliu... “ (Psalmių 107, 7)
Įvairi patirtis dažnai verčia sunerimusį tikintįjį klausti: „Kodėl man taip nutinka?“ Aš ieškojau šviesos, bet štai užėjo tamsa, ieškojau ramybės, bet patekau į nelaimę. Savo širdyje pasakiau: „Mano kalnas stovi tvirtai, aš nebūsiu pajudintas“. Viešpatie, Tu paslepi savo veidą – ir vargas man. Tik vakar aš aiškiai mačiau įrašytą savo vardą, šiandien mano įrodymai menki ir viltys aptemę. Vakar galėjau įlipti į kalną ir iš ten apžvelgti kraštą, užtikrintas džiaugiausi savo paveldėta ateitimi. Šiandien mano dvasia neturi vilčių, bet turi daug baimių, neturi džiaugsmų, bet daug sunkumų. Ar toks Dievo planas man? Ar tas kelias, kuriuo Dievas veda mane į dangų? Taip, yra būtent taip! Per tavo tikėjimo užtemimą, tavo proto tamsą, tavo vilčių silpnumą Dievas brandina tave perimti didžiulį paveldėjimą, kuris tau bus greitai duotas. Šie išbandymai skirti tavo tikėjimui išmėginti ir sustiprinti – tai bangos, kurios tave vis aukšiau pakelia ant uolos, tai vėjai, kurie lengvai neša tavo laivą vis arčiau trokštamos prieplaukos. Anot Dovydo, apie tave galima pasakyti: „Taip Jis atveda juos į jų trokštamą uostą“. Per garbę ir negarbę, per pagyrimus ir šmeižtą, per perteklių ir skurdą, per džiaugsmą ir sunkumus, per persekiojimus ir ramybę yra palaikoma mūsų sielos gyvybė, - visi šie dalykai padeda mums kelyje. Ak, tik nepagalvok, kad tavo skausmams nėra vietos Dievo plane, - jie yra neatskiriama jo dalis. Turime per daug suspaudimų įeiti į Dievo karalystę. Todėl išmok „džiaugtis, kai patenki į visokius išmėginimus“(plg. Apd 14, 22).
C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.