Prasideda adventas. Įdomiai skambantis lotynų kalbos žodis reiškia kažko artėjimą ar atėjimą. Mintyse suskamba kitas žodis – laukimas. Kažkas artėja, ateina, o aš to laukiu arba ne. Ko turėčiau laukti? Gimsiančio kūdikio, kuris jau gimė? Grįžtančios saulės, kuri niekur neišėjo? Gal pasinerti į vaikystės baimes bei prietaringos nežinios ūkanas ir žadinti vaizduotę paslaptimis, kurios jau nebe paslaptys?
Smagu pagalvoti, jog visa šeima susėsime prie stalo, ir laukti artėjančių malonių akimirkų, puošti eglę, gaminti maistą. Tačiau su kiekvienais metais tenka vis aiškiau suprasti, jog ateis laikas, kai prie to stalo atsisėsti nebeteks... O kaip norėtųsi amžinai besisukančio metų rato, kai vėl ir vėl visi susirenka prie bendro stalo. Bet taip nebus.
Jeigu laukiu tik malonios šventės (ir nesitikiu amžino džiaugsmo), negaliu pabėgti nuo liūdesio nuojautos. Ką daryti, kad šventės džiaugsmo netemdytų ateityje būsiančių išsiskyrimų šešėliai? Kuo tikėti, į ką kabintis ir ko laukti?
Kokią viltį man ir jums teikia tas žmogus, kurio gimimą minėsime? Ar tai tik tradicinė metų šventė, išsiskirianti ypatingesniais valgiais, papuošta eglute, dovanomis ir šeimos susiėjimu?
Nemanau!
Jėzus iš Nazareto gimė, užaugo ir vieną dieną atsisėdo su savo artimiausiais žmonėmis (dvylika mokinių) prie stalo paskutinei šventinei vakarienei. Dar šį vakarą jis bus išduotas, suimtas ir neteisingai pasmerktas, o rytoj nukryžiuotas kaip niekingas nusikaltėlis. Atrodė, kad viskas baigta. Rytdienos kančios nuojauta aptemdė šventės vakarą.
Ten buvo susirinkę jauni vyrai. Jiems visiems derėjo nugyventi dar ne vieną dešimtį. Tačiau vienas iš jų jau nusprendė išduoti savo mokytoją, o kitą dieną, sugniuždytas savo poelgio, pasikorė. O gėdinga mokytojo mirtis ant kryžiaus sudaužė likusių mokinių viltis. Daugiau prie žemiško šventinio stalo jie nebesusės.
Jeigu Jėzaus istorija būtų taip pasibaigusi, mes neminėtume jo gimimo. Tačiau tą vakarą, sėdėdamas su mokiniais, jis pasakė: „Nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Evangelija pagal Matą 26 skyrius, 29 eilutė).
Tikintiems Gimusiu ir Prisikėlusiu yra amžino džiaugsmo viltis.
Gabrielius Lukošius