Adventinis skaitinys (I)
Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinių: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. (Mt 16, 13–17)
Apmąstymas
Kaip tada, kai Jėzus vaikščiojo žemėje, taip ir dabar, kai švęsdami Kalėdas pamirštame, kad tai Jėzaus gimimo į žemę šventė, yra aktualūs abu klausimai, kuriuos Kristus uždavė mokiniams. Pirmasis: Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko? Kuo jie mane laiko, kai visuotinai švenčiamos Kalėdos? Šis klausimas susijęs su aplinka ir kultūra, su tuo, ką žmonės apskritai kalba apie Dievo Sūnų, kokios vyrauja nuomonės visuomenėje.
Dauguma to meto žmonių apie Jėzų kalbėjo kaip apie vieną iš pranašų. Gal Jis – Senojo Testamento pranašas, kurio dvasia paslaptingai įsikūnijo Jėzuje, o gal čia neseniai nukirsdintas Jonas Krikštytojas? Buvo tikrai aišku, kad Jis – kažkas nepaprastas, nes kas darys tokius stebuklus, jei Jam nebus duota iš dangaus?
Šiandien postmodernaus žmogaus nuomonė gerokai pasikeitė. Tūlas paklaustas apie Jėzų, kas Jis jam yra, geriausiu atveju pasakytų, kad galbūt senųjų laikų pranašas, išminčius ir mokytojas, ar krikščionių tikėjimo pradininkas, asmuo iškylantis iš krikščionybės legendos. O gal laisvasis filosofas ir poetas, kalbantis apie paukščius, lelijas, žuvis ir kviečius? Kitiems Jis bus tik iliustracija iš Kalėdinio atviruko. Tretiems iškils dar skaudesnės asociacijos: apsišaukėlis, apsimetėlis ar beprotis, nelygu, kokią asmeninę krikščionybės patirtį žmogus turėjo savo gyvenime.
Viena aišku, kaip tada taip ir dabar, Jis nebus žmogiškuoju būdu priimtinas, nes Kristus amžiais iškyla kaip atsitrenkimo akmuo. Neretas šiuolaikinis postmodernus žmogus negali pažvelgti į Jį atviru žvilgsniu, Juo nesipiktindamas. Kartą kalbėjau su vidutinio amžiaus vyru. Nors atėjo pas mane, kaip pas dvasininkę, ieškodamas tikėjimo prasmės, negalėjo niekaip, jokiu kampu pažvelgti į Kristų atviru širdies žvilgsniu… „Galiu kalbėti apie Dievą, kaip apie asmenį, bet negaliu kalbėti apie Kristų, kenčiantį už mane, negaliu šito suprasti, negaliu šito priimti, man uždaras kryžiaus ženklas… Visa savo esatimi aš jį neigiu“, – atvirai kalbėjo tas vyras. Buvau dėkinga už šio žmogaus atvirumą, o savo širdy meldžiausi, kad Šventoji Dvasia paleistų šio ieškančio žmogaus širdį, ir ji atsivertų, kaip durys atsiveria beldžiančiam, Kristui – Dievo Sūnui ir mūsų Gelbėtojui. Susimąsčiau, suprasdama, kad niekas negali Jėzaus išvysti kaip Dievo Sūnaus – Mesijo, kol Dievo Dvasia jam šito neatvers.
Juk būtent tai pabrėžė ir pats Kristus pirmiau pateiktoje Šventojo Rašto pastraipoje, sakydamas Petrui, jog tu esi palaimintas žmogus, nes matai tai, ko jokios kūno akys negali regėti, jei Dievas šito neatvertų žmogaus protui.
Kokia laimė, kai Jėzus priartėja prie mūsų kaip Dievo Sūnus ir nuodėmių Atpirkėjas, kai švenčiausiam stebuklui atveriamos mūsų surambėjusios, skeptiškos ir nusivylusios širdies akys Dievo … Palaiminti jūs, nes ne kūnas ir kraujas jums tai apreiškė, bet Tėvas, kuris danguje…
Prasidėjus Adventui, kaip niekad aktualiai skamba antrasis Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų: O KUO JŪS MANE LAIKOTE?..
Malda
Tėve, prašau, prisibelsk į mano aklą protą ir nerangią širdį tikėti. Padvelk, Šventoji Dvasia, ir apreikšk Dievo Sūnaus, mano Gelbėtojo, Asmenį, Jo žodžius, gyvenimą, mokimą, mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Nenoriu likti netikinčiu, bet noriu pažinti Tave, Jėzau, ir nuolankiai priimti Tavo dovanojamą nuodėmių atleidimo malonę man. Amen.