Štai ką pasakysiu: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtume aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui, kaip parašyta: „Jis pažėrė, Jis davė vargšams; Jo teisumas išlieka per amžius.“ Tas, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, padaugins jūsų pasėtą sėklą ir subrandins jūsų teisumo vaisius. O jūs ir taip esate visokeriopai turtingi ir dosnūs, dėl ko mes ir dėkojame Dievui. Nes šis tarnavimas ne tik patenkina šventųjų poreikius, bet ir gausina daugelio dėkojimus Dievui. Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų paklusnumą išpažįstamai Kristaus Evangelijai ir už jūsų dosnų pasidalijimą su jais ir visais kitais. Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėl visa pranokstančios Dievo malonės jumyse. Ačiū Dievui už neapsakomą Jo dovaną! (2 Kor 9, 6–15).
Dievas rodė savo dosnumą per visą žmonijos istoriją. Jis atsiuntė savo Sūnų, kad mes turėtume gyvenimą. Mūsų laikas, mūsų gyvenimas yra Dievo dovana mums. Kaip mes naudojame mums dovanotą laiką? Kiek laiko skiriame Dievui? Visais laikais buvo ištikimų žmonių, kurie aukojo savo gyvenimą, laiką, pinigus, net savo balsą tam, kad mes sužinotume apie Jėzų ir būtume išgelbėti. Kartais tai pareikalaudavo pastangų, kartais susitaikymo ar drąsos, o kartais tekdavo susidurti su įvairiomis kliūtimis, trukdžiais, ir Evangelijos žinia buvo uždrausta ar primiršta.
Jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kad visais laikais buvo vargšų. Tiek Jėzaus laikais, tiek viduramžiais, tiek vėlesniais amžiais, tiek ir šiandien yra daug vargšų, kuriems reikalinga pagalba. Viduramžiais bažnyčia turėjo didelę valdžią, ir vis atsirasdavo tikinčiųjų, kurie reikalaudavo iš bažnyčios vadovų pasirūpinti vargšais – skelbti jiems Evangeliją, globoti našlaičius.
Džonas Veslis (1703–1791) matė, kad daug žmonių ištisas dienas sunkiai dirba kasyklose, gamyklose ir jiems niekas nepaskelbia Evangelijos. Jis kvietė tokius žmones į bažnyčią, bet bažnyčia uždarė jiems ir pačiam Dž. Vesliui duris. Kiek vėliau kitas metodistų pamokslininkas Viljamas Butas (1829–1912) atkreipė dėmesį į tūkstančius niekam nereikalingų, po tiltais gyvenančių žmonių. Jis taip pat kvietė tokius suvargusius žmones į bažnyčią, bet bažnyčia jų nepriėmė. Tuomet jis liko su jais.
Kodėl kai kurie tikintieji rūpinasi tik savimi? Kas trukdo tikinčiam žmogui parodyti Dievo meilę artimui? Kas trukdo žmogui mylėti ir daryti tai, kas teisinga? Išdidumas, gobšumas ar nežinojimas?
Dievas negali tau patikėti daugiau, nei esi Jam ištikimas. Dievas neduoda daugiau, nei gali panešti. Tai veikia visose gyvenimo srityse. Kai patiriame sunkumus, Dievas mums padeda. Jis mus užgrūdina ir nori, kad mūsų tikėjimas augtų. Kiek mes išmokstame daryti gera, tiek Dievas mums ir patiki.
Kartais tikintieji tampa viskuo patenkinti – jiems jau visko užtenka. Gal dėl to, kad jie užsiėmę įvairia veikla, kuri, deja, visai nesusijusi su Evangelijos skelbimu? O gal dabar ne tie laikai, ir kiti žmonės vykdo Dievo valią? Gal nieko ir nereikia daryti, nes visagalis Dievas ir taip jau viską žino? O gal esame tokie šventi, kad kiti mums nereikalingi?
Jėzus atėjo į žemę, kad mes būtume išgelbėti iš nuodėmės, pripildyti Šventosios Dvasios ir turėtume amžinąjį gyvenimą. Jėzus už mus paaukojo visa, ką turėjo – savo gyvenimą.
Ar tiki, kad Dievas dosnus? O tu ar esi dosnus? Kiek mes pažįstame Dievą? Ar mūsų tikėjimas auga? Kiek metų lankome bažnyčią ir kiek darbuojamės dėl Dievo Karalystės? Kas nors gali mąstyti taip: „Jau dešimt metų lankau bažnyčią, vadinasi, jau esu „dvasinis pensininkas“. Tad dabar aš jau ilsiuosi, ir viskas vyksta dėl manęs...“ Tačiau Dievo karalystėje nėra pensijos. Dievo karalystėje dvasiniai vyresnieji padeda dvasiniams jaunuoliams. Mes reikalingi vieni kitiems ir visi esame pašaukti būti dosnūs, būti davėjai.
Nemanyk, kad reikia aukoti tik pinigus – Jėzus paaukojo viską: Jis atidavė savo laiką, savo širdį, savo dvasią, savo kūną. Ką mes darome su savo kūnu? Kaip mes paskirstome savo laiką? Kaip elgiamės su savo širdimi? Visi turime vienodai laiko, bet dažnam jo pritrūksta. Yra sakoma, kad laikas – pinigai. O jei Jėzus taip mums pasakytų? Kas tuomet mus išpirktų, kas mus mokytų, kas parodytų mums pavyzdį, kaip gyventi? Jėzus atėjo ir paaukojo savo gyvenimą. Jėzus yra dosnus. Galbūt pasakysi: „Na, juk tai Jėzus...“ Bet Jėzus sakė, kad tikintys Juo darys daug didesnius darbus, nei darė Jis. Kas sėja dosniai, tas dosniai ir pjauna, o kas pasilaiko viską sau, nesuteikia Dievui galimybės atskleisti dosnumo.
Svarbu, kokia širdimi darai gera. Kai kurie žmonės daro gera „netyčia“. Bet krikščionis, pašventęs savo gyvenimą Dievui, turi norėti daryti gerus darbus. Ryte prabudęs jis išgyvena Dievo meilę, rūpestį, Jo malonę. Kaip svarbu tuo pasidalinti su kitu. Teisinga širdies nuostata svarbesnė už aukos dydį. Estijoje sakoma (pastorius Andrus Kask yra estas – red. past.): „Nesvarbu, kokia kaina, svarbu, kad tave prisimena.“ Ir žmonės kartais duoda tik tam, kad greičiau atsikratytų prašančiojo.
Dievas myli linksmą davėją. Kas duoda nuoširdžiai, to dosnumas visada mielas Dievui ir artimui. Tikra meilė niekada nelaukia, juo labiau nereikalauja grąžos. Prisimenu, kai dar buvau nevedęs, pamilau merginą ir troškau sukurti šeimą. Vėliau supratau, kad tas troškimas turi būti abipusis, bet galiausiai suvokiau, kad Dievo planas yra geriausias. Savo širdyje tu lyg „paleidi“ tą žmogų, bet pasitiki Dievu. „Paleidi“ savo valią vardan Dievo valios. Tuomet tave pripildo dangiškas džiaugsmas, ir Dievas įgyvendina savo valią tavo gyvenime.
Dovanoti gali ne tik pinigus ar materialius daiktus, bet ir meilę. Vienas tikintysis prasitarė, kad neturi ką duoti kitiems, nes ir pačiam neužtenka. Nors jis vaikšto į bažnyčią penkiolika metų, tačiau vis dar nepasitiki Dievu... Kai pažįstame Dievą, koks Jis dosnus, tuomet ir patys norime atiduoti savo širdį ir gyvenimą.
Jei gyvenimą kuri tik savo pastangomis, turėsi pats už viską ir sumokėti. Bet jei gyveni dėl Dievo, tuomet Dievas tavimi pasirūpins. Visuomet aukoji tiek, kiek pasitiki Dievu. Visuomet dalini tiek, kiek išmokai pažinti Dievą. Tai visiškai kitoks santykis – žiūri į Dievą, o ne į savo kišenę.
Apaštalas Paulius meldžiasi, kad korintiečiai suprastų, kas iš tiesų yra vertinga. Dievas duoda gyvenimą, bet taip pat ir malonę, išmintį, apsaugą – viską, ko mums gyvenime reikia. Dievas taip nustatė, kad mes turime ne tik duonos, bet ir sėklos kitiems metams. Paulius meldžiasi, kad tikintieji visuomet turėtų atsargų, t. y. būtų pasiruošę daryti gerus darbus. Galbūt tai bus laikas, skirtas kitam žmogui, o gal malda ar konkretus darbas? Neapsigauk, manydamas: „Jei šiandien kam nors duosiu penkis eurus, tai rytoj „užderės“ nauja mašina.“ Nelauk, kol užaugs derlius, bet trokšk matyti Dievo šlovę tiek savo, tiek kitų žmonių gyvenime. Tavo turtas – pažinti Dievą ir gyventi meilėje su kitais žmonėmis, kad jie pamatytų Dievą ir būtų išgelbėti. Paulius meldėsi, kad būtent tai suvienytų krikščionis. Amen.
Andrus Kask yra Jungtinės metodistų bažnyčios misionierius