Vieną vakarą dalyvaujant tikinčiųjų maldos susirinkime ir besimeldžiant su sesėmis bei broliais Jėzuje Kristuje iškilo toks trumpas vaizdinys: „Dievas – orkestro dirigentas, o mes, tikintieji, muzikos instrumentai.“
Žinome, kad orkestrą sudaro daug įvairių muzikos instrumentų: kelios dešimtys styginių, pučiamųjų ir mušamųjų. Kiekvienas jų skleidžia skirtingą garsą, melodiją, tai garsesnę ar tylesnę, švelnesnę ar triukšmingesnę. Kiekvienas instrumentas groja savitą melodiją.
Taip ir mes, žmonės, visi esame skirtingi: vieni moka kurti gražius meno dirbinius, kiti šauniai vadovauja, treti stebina savo talentingais balsais ar gražiais šokio judesiais, moka skaniai gaminti maistą ir jį pateikti, ir dar daug daug kitų gebėjimų atsiskleidžia žmonėse. Gera matyti kiekvieną talentą.
O kokia graži muzika girdima tuomet, kai visi instrumentai darniai skamba, kai juos sudiriguoja vadovas – dirigentas. Kiekvienu instrumentu grojantis muzikantas turi savo natų knygą, stebi dirigento mostus, o klausytojai girdi nuostabius muzikos kūrinius. Taip ir mes, tikintieji, jei skaitome Dievo žodį (natų knyga), paklūstame Šventajai Dvasiai (dirigento mostai), Viešpats mus apjungia į tarnavimus bažnyčioje, kad Jo šviesa (melodija, muzika) sklistų pasaulio žmonėms. Jei leidžiamės Viešpaties derinami, tuomet skamba graži melodija, kuri eina iš mūsų (tikinčiųjų) vidaus ir aukština patį Kūrėją. Girkite Jį, pūsdami trimitą! Girkite Jį arfa ir psalteriu! Girkite Jį būgnais ir šokiais! Girkite Jį styginiais instrumentais ir vamzdžiais! Girkite Jį skambiais cimbolais! Girkite Jį trenksmingais cimbolais! (Ps 150, 3–5).
Jolanta Miščiukienė