Kuo jūs mane laikote?
Advento skaitinys
Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
Apmąstymas
Kiekvienas mes gyvenime norime skirti tiesą nuo melo, tyrumą nuo nedorybės, sąžiningumą nuo klastos. Nenorime būti apgauti, suvedžioti, išnaudoti. Tačiau tam reikia dvasinės šviesos, vidinių vertybių ir išmanymo. Tik šviesoje galime pastebėti kliūtis ir nesuklupti. Tamsoje visi daiktai vienodi, patamsiais vaikštinėdami kliūname, susitrenkiame, sukniumbame ir krentame.
Tamsa Jėzaus paminėtame palyginime simbolizuoja dvasinę tamsą: nuodėmę, melą, nedorybę ir visokius piktus darbus. Trumpai pagalvokime, juk visokios piktadarystės dažniausiai vykdomos nakties metu, kai žmonės miega, o tamsa slepia tamsius darbus. Naktį kyla suirutės, pradedami karai, sukeliami maištai, kurie tuo pačiu tampa ir dvasinės tamsos siautėjimu. Aiškiai suprantame, jog tokie amoralūs smurto pasireiškimai sukelia daug skausmo ir kančios, atneša beprasmes žūtis, skleidžia destrukciją ir sunaikinimą. Kas gali pasipriešinti tamsai?.. Tik šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožia (Jn 1, 4-5).
Kristus sako, kad Jis yra šio pasaulio šviesa. Šią mintį Jono Evangelijoje pirmą kartą išgirstame pradžioje, kai Jonas kalba apie tikrąją šviesą, kuri yra žmonių gyvybė, ir apšviečia kiekvieną žmogų ateinantį į pasaulį (1, 9). Kristaus atėjimas dvasiškai nušvietė žmonių pasaulį, kiekvieno žmogaus tamsą, nedorybę ir tuštybę. Be Jėzaus, Jo aukos, Jo gyvenimo ir mokymo pasaulyje įsigali aklina dvasinė tamsa – amžina „poliarinė naktis“. Nėra kito dvasinio šviesos šaltinio, jokio šviesulio, jokios prošvaistės…
Tą kartą Jėzus mokė šventyklos kieme, ir Jis buvo tikroji šventyklos menora – šventyklos spetynšakis šviestuvas, kuris apšvietė ne šventyklos vidų, o žmonių širdis. Jis švietė visiems. Kristus yra ir mūsų sielos šviesa, sąžinė, vidinė nuovoka. Be Jo sielos šventovėje tamsu, nyku ir tuščia. Be Jėzaus negalime skirti tiesos nuo melo, teisingumo nuo neteisybės, sąžiningumo nuo klastos ir veidmainystės. Nes kas gi tuomet būtų tiesos matas, kuriuo matuojame visa?.. Jei mylėsime save labiau už viską, klaidžiosime kaip tie, kurie labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Jn 3, 20).
Šiandien žmonės manosi turį kiekvienas savo žibintuvėlį – vertybes, tiesas, kuriomis vadovaujasi postmodernioje pliuralistinėje kultūroje. Tačiau šie „žibintuvėliai“ greitai išsenka, tada mes mėginame kitus laikinus „žibintuvėlius“ – filosofijas ir mokymus, kurie ilgainiui vėl nusilpsta ir išsenka. Griebiame trečius... o pabaiga visada būna ta pati – tamsa, nusivylimas, gėda, savigrauža ir kaltės jausmas, jog kažką ne taip darai savo gyvenime. Tik Jėzus, būdamas tikroji šviesa, apšviečia mus. Tada mes suvokiame savo tamsą, nuodėmingumą, apakimą, pasipūtimą, kuris glūdi giliai kiekvieno žmogaus prigimtyje. Per nuodėmių atleidimą patiriame, kaip šviesa plūstelėja vidun ir užsidega sielos žiburiai Jame.
Jei mylėsime Jėzų, Jo žodžius bei darbus, būsime apšviesti ir uždegti žiburiai, šviečiantys, kaip žvaigždės tamsoje.
Malda
Jėzau, kadangi Tu esi kiekvieno žmogaus šviesa, tik Tu vienas gali matyti, kokioje tamsoje neretai atsiduriu… Apšviesk mano sielą, kad būčiau apšviestas. Padėk man pamilti Tavo kelius, o ne savo klystkelius. Prašau, uždek mano sielos žiburį Savo šviesa, idant ji šviestų ir tamsa trauktųsi. Amen.
www.ramioslankos.lt