Nebeatsimenu, kada pirmą kartą išgirdau žodžius „širdies akys“. Keisti žodžiai. Ką jie reiškia? Senovėje gyvenę išminčiai kalbėjo, kad tas akis turi kiekvienas žmogus. Kaip jos atrodo? Ar aš jas irgi turiu? Ką jomis galima pamatyti? Ar kas nors pasakoja apie širdies akimis pamatytus vaizdus?
Sako, kad pranašai jomis įžvelgia ateities įvykius, aiškiaregiai mato tai, kas slepiasi po regimybės šydu.
O ką daryti paprastam žmogui, išgąsdintam sapno, kuris įsirėžia atmintyje stipriau, negu gyvenimas pabudus? Į ką reikėtų žiūrėti tomis širdies akimis, kad pasitrauktų slegianti neviltis?
Sėdėjau apsuptas vasaros vaizdų, o sieloje buvo visiškai juoda, ir gražus gamtovaizdis nė kiek nepraskaidrino vidinės tamsos.
Galiu tik nujausti, ką tomis akimis mato kai kurie žmonės, žudomi mirtinos ligos. Visa jų išorė liudija apie siaubingą baimę, kurios nepajėgia išblaškyti šio pasaulio vaizdai. Ar juos guosi, ar linksminsi, vidinėmis akimis matomas gąsdinantis vaizdas veikia stipriau negu išoriniai reginiai.
Tačiau būna ir visiškai kitaip. Žmonės išgyvena sunkumus bei netektis, gal net pasitinka akivaizdžią mirtį, o jų veidai šviečia, nes savo vidumi jie mato kažką labai stipriai įkvepiančio, ir tos vidinės vizijos akistatoje visi išoriniai vargai praranda savo jėgą.
Sukrečiantis pasakojimas apie tokį įvykį užrašytas Naujajame Testamente: (Vienas iš pirmojo amžiaus krikščionių, vardu Steponas, turėjo gintis tautos vyresniųjų teisme nuo melagingų kaltinimų. Tiesi jo kalba sukėlė klausančiųjų įtūžį.) Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo (Apaštalų darbų 7 skyriaus 54–60 eilutės).
Ar gali kiekvienas žmogus širdies akimis matyti tai, kas išsklaido vidinę tamsą ir yra stipriau už mirtį?
Gabrielius Lukošius