„Teisiojo lūpos pamaitina daugelį“ (Pat 10,21).
Žvejybos bičiulis pasidalijo savo pastebėjimais: „Seklūs upokšniai sukelia daug triukšmo, o gilios upės teka tyliai.“ Jis turėjo galvoje, kad triukšmingi žmonės retai turi gilių minčių.
Kita šio medalio pusė yra faktas, kad triukšmaudami, mes negalime girdėti kitų. Prisimenu vieną eilutę iš senos giesmės, kurioje giedama, kad yra žmonės, kurie klausosi, bet negirdi. Jie girdi žodžius, bet negali iš tikrųjų įsiklausyti, nutildyti savo pačių minčių. Kaip būtų gerai, kad mes visi išmoktume sukurti tylą.
Yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Ek 3, 7; Biblijos draugijos vert.). Geras tylėjimas - tai nuolanki ir įsiklausanti tyla. Ji veda prie gero supratimo ir teisingos kalbos. „Žmogaus širdies užmojai – gilūs vandenys, protingas žmogus gali jų semtis“ (Pat 20, 5; Biblijos draugijos vert.). Norint pasiekti dugną, reikia ilgai ir atidžiai klausyti.
Ir, žinoma, mes turime būti atidūs tam, ką kalba Dievas. Prisimenu Kristų, rašantį pirštu ant žemės, kai fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant (žr. Jn 8, 1-11). Ką Jis darė? Galimas daiktas, Jis paprasčiausiai įsiklausė į Dangiškojo Tėvo balsą, klausdamas: „Ką pasakyti šiai miniai ir šiai moteriai?“ Pasaulyje iki šiol skamba Jo atsakymas.
Tėve, tegul Tavo Dvasia paskatina mus būti tyliais, kad išgirstume Tavo balsą ir suprastume kitus žmones. Išmokyk mus, kada reikia kalbėti, o kada – tylėti.
Tyla būna garsesnė už žodžius.