Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti? Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo, sakydami: „Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti.“ Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys.“ „Druska – geras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan. Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ (Lk 14, 25–35).
Minia ir mokiniai
Jeigu netikinčiam žmogui šiais, aukščiau užrašytais žodžiais, skelbtume Evangeliją, greičiausiai jį išgąsdintume. „Turėsiu nekęsti tėvų, vaikų, sutuoktinio, savo gyvybės!? Na, ir pakliuvau...“ – greičiausiai mąstytų jis. Tačiau kaip mokykloje mokinuką visų pirma moko pažinti skaičius, juos sudėti, dauginti ir tik vyresnėse klasėse jo laukia rimtesni algebros uždaviniai su sinusais, kosinusais bei logaritmais, taip ir evangelistas Lukas šiuos paraginimus užrašė ne pradžioje, bet antrojoje jos pusėje. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į visą Biblijos kontekstą bei dvasią.
Jėzus šiais žodžiais nemoko mūsų laikyti neapykantoje savo artimųjų, nes tai prieštarautų kitoms Šventojo Rašto vietoms, kurios nurodo ir netgi įsako gerbti tėvus, mylėti sutuoktinius, vaikus. Šios eilutės nekviečia ir savižudybei, naikinant savo kūną, kurį apaštalas Paulius prilygina net šventyklai, kurioje gyvena Šventoji Dvasia (Iš 20, 12; Mk 7, 9–13; Ef 5, 25; 1 Kor 6, 19).
Manyčiau, jog Jėzus čia kalba jau ne krikščionims „pradinukams“. Čia pastebima, kad vis dėlto yra tam tikri prioritetai ir sekimo Juo kaina. Matome Jėzų sekančias dideles minias. Tačiau būdamas minioje tu dar ne visada esi Jėzaus mokinys. Būti mokiniu reiškia, palikus minią, jos nuomones, papročius ir įpročius, veržtis į priekį, sekant Jėzumi, kuris yra naujas kelias, tiesa ir gyvenimo būdas.
Jono 6 skyriuje aprašyta, kaip po Jėzaus duonos padauginimo stebuklo įvyksta „prabudimas“. Daugelis žmonių sujudo, nes norėjo ir vėl gauti nemokamai dalijamos duonos ir žuvies. Tačiau šįkart Jėzus neatsako į šį, jų manymu, labai svarbų poreikį, o kalba apie iš Dangaus nužengiantį maistą – savo kūną ir kraują (Jn 6, 48–58). Nemažai minioje esančių mokinių šį pamokslą įvertina pasitraukdami nuo Jėzaus: Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis! (Jn 6, 60. 66). Lieka ištikimasis dvyliktukas.
Taigi abi šios Šventojo Rašto vietos iliustruoja, jog Jėzus dažnai nepataikauja minioms. Mokinystė yra kažkas daugiau nei būti minioje.
Paskaičiuokime?
Tai kokia gi ta mokinystės kaina? Koks „nešamo kryžiaus“ svoris, kokie bokšto statymo ir karybos išlaidų kaštai?
Anksčiau skaitydamas šias Luko užrašytas eilutes manydavau, jog viskas remiasi tik į mano turimus resursus – juos ir turėčiau skaičiuoti. Tačiau jeigu esu pakankamai nuoširdus, šiandien į šiuos klausimus tegaliu atsakyti – nežinau. Ar aš sugebėsiu baigti bėgimą? Ar laimėsiu savo gyvenimo kovas? Ar užteks resursų – finansinių, fizinių, emocinių bei dvasinių – statybai užbaigti? Ar atlaikysiu visas priešų atakas? Sąžiningai kiekvienas sau greičiausiai atsakysime: „Tikriausiai ne... Nežinau... Abejoju.“ Skaičiuok neskaičiavęs, bet, ko gero, vis viena pritrūks. Vis dėlto gera naujiena mums yra tai, kad yra Tas, kuris turi pakankamai resursų, pakankamai jėgų užbaigti visas statybas ir laimėti visas kovas. Juk mes turime dangiškąjį Tėvą, Jo Sūnų – Jėzų bei Šventąją Dvasią, į kuriuos ir dedame visas savo viltis, kurie moko belsti, prašyti, ieškoti, o tada gauti ir rasti, nesulaukiant dėl to priekaištų (Mt 7, 7–11; Jok 1, 5).
Pamatas
<...> Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo, sakydami: „Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“ (Lk 14, 29–30).
Naujajame Testamente gausu įvairių įvaizdžių ir palyginimų. Štai, pavyzdžiui, Laiške korintiečiams apaštalas Paulius dvasinę bažnyčios statybą vienoje vietoje lygina su sodininkyste, o kitoje – su statybomis: Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus (1 Kor 3, 10–11).
Iš tiesų labai svarbu, ant kokio pamato statome. Vienintelis bažnyčiai tinkantis pamatas yra Kristus. Jeigu pamatas ne Jėzus Kristus, tai nebus krikščioniška bažnyčia. Mes pašaukti viską statyti ant to vienintelio ir viską išlaikančio pamato – Jėzaus. Ir esame atsakingi už tai, ką, kaip ir iš ko ant to pamato statysime. Pagal Laišką korintiečiams, pageidautina statyti iš aukso, sidabro, brangakmenių, o ne medžio, šieno ar šiaudų, kurie sudegs (1 Kor 3, 12–15). Tačiau ir vėl kyla tas pats klausimas: iš kur gi gauti tų kokybiškų ir brangių statybinių medžiagų? Ar visi turime pakankamai šių turtų, kad nutildytume žmonių pašaipas: „Pamatas tai geras, bet daugiau nieko jis (jie) nebeįstengia.“ Bet vėlgi Gerosios Naujienos esmė – mes įtikėjome Tą, kuris turi pakankamai aukso, sidabro ir brangakmenių, kad statyba būtų užbaigta.
Laiške efeziečiams Paulius mums piešia dar platesnę Dievo karalystės statybos panoramą: (Jūs) pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas į šventą šventyklą Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19–22).
Mes, XXI a. bažnyčia, nesame „ore pakabinti“, nes apaštalai, pranašai, Bažnyčios Tėvai ir mokytojai skirtingais amžiais sudėjo tvirčiausius pamatų sluoksnius, o mes ant jų statome toliau. Esame pašaukti savo kartoje statyti ant nedegančio pamato ir Kertinio akmens. Mes, kaip Dievo bendradarbiai, kiekvienas vis „mūrijame plytą po plytos, akmenėlį po akmenėlio“, taip tęsdami Dievo karalystės statybą.
Nes Kristaus meilė valdo mus
Greičiausiai niekas neišdrįstų sekti Jėzumi, jei galvotų tik apie kainą. Įsivaizduokime Jėzų, sakantį: „Sėsk ir pasiskaičiuok, ar sugebėsi baigti bokštą, laimėti karą ir panešti savo kryžių? Ar po 10, 20 arba 30 metų vis dar būsi ištikimas mano sekėjas? Abejoji?! Tai, tada geriau ir nepradėk!“ Argi taip mes buvome Jėzaus pašaukti? Ne, ne taip Dievas mus pašaukė. Mūsų įtikėjimas ir atsivertimas buvo tiesioginis atsakas į patirtą ir suvoktą Dievo meilę, o ne vien šalti ir racionalūs išskaičiavimai.
Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. <...> O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 5–6. 8).
Meilė iš išskaičiavimo nebėra meilė. Sudarytos racionalios vedybinės sutartys, mano nuomone, tegali išsaugoti turtą ir nervus skyrybų atveju, tačiau ne meilę. Yra toks posakis: „Meilė apakina.“ Įsimylėję žmonės nebemąsto racionaliai – jie neskaičiuoja, kaip dabar reikės namą pasistatyti, kur gyventi, kaip vaikus išmaitinti, kaip juos į mokslus išleisti ir t. t. Bet Viešpaties meilė mus taip pat „apakino“, tik gerąja prasme, nes, jei būtume suvokę, ką teks išgyventi, ką praeiti, gal nebūtume ir įtikėję. Taip jau Dievas mus sukūrė, suteikė ir tas gražias emocijas, kad mes patirtume, kas yra tikroji meilė, kad bent iš dalies suvoktume, kokia meile Dievas mus pamilo. Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė (2 Kor 5, 14–15).
Apreiškimo knygoje Efezo bažnyčia barama ne dėl to, kad nemoka skaičiuoti, o dėl to, kad paliko savo pirmąją meilę (Apr 2, 4). Meilė niekada nesibaigia, – teigia apaštalas Paulius garsiajame savo himne (1 Kor 13, 8).
Kas gi tie karaliai?
Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto <...>? (Lk 14, 31).
Apie kokius karalius čia kalbama? Neradau komentarų, kurie drįstų juos identifikuoti. Pasvarstykime: gal tai Dievas ir šėtonas? Bet argi kūrinys gali rimtai pasipriešinti Kūrėjui? Manau, jog ši eilutė galėtų simbolizuoti ir mūsų kūniškumo bei dvasios kovą, nes iš Biblijos žinome, kad kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia – kūnui; jie vienas kitam priešingi (Gal 5, 17). O, gal tie karaliai ir karaliukai esame mes patys, prisitaikę apaštalo Petro padrąsinančius žodžius (1 Pt 2, 9) ir savo arogantiškų ambicijų vedami kariaujantys dėl sostų prieš brolius?
Ir vėl tenka grįžti prie klausimo – ar užteks jėgų atlaikyti priešo, kad ir kas jis būtų, atakas? O gal jau reikia pasiduoti ir susitaikyti pralaimėjus?.. Bet juk yra Tas, kuris turi jėgų, kuris gali mums padėti, kuris sudraudžia tamsos jėgas, suvienija susidvejinusius mūsų kūną ir dvasią, kad kuo mažiau dėvėtume įvairių kaukių, kad nebereikėtų kariauti su savimi ir savo artimu. Jei Viešpats nebūtų stojęs už mus, <...> jie mus gyvus būtų prariję, <...> vandenys mus būtų užlieję, srovė būtų apsėmusi mūsų sielas. <...> Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas (Ps 124).
Apie druską
Druska – geras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan (Lk 14, 34–35).
Mums geriau žinoma akmens druska lyg ir nepraranda sūrumo, tačiau Palestinoje naudojama iš Negyvosios jūros išgaunama druska tokią savybę turi – ji sūrumą gali prarasti. Lieka beverčiai balti milteliai, į tikrąją druską panašūs išore, bet ne vidinėmis savybėmis. Jie nepajėgūs nieko užkonservuoti, sustabdyti gedimo ar puvimo.
Jėzus žemės druska vadina mus, krikščionis (Mt 5, 13). Komentuodamas Evangeliją pagal Luką, Biblijos tyrinėtojas W. McDonaldas pastebi, kad toks „sūrumą praradęs“ žmogus nebetinka nei „mėšlui“, nei dirvai (t. y. nei pasauliui, nes turi per daug pažinimo ir Dievo šviesos, kad ramia sąžine panirtų į nuodėmingą pasaulio sumaištį), nei Dievo karalystės dirvai. Apr 3, 15–16 tarsi patvirtina tai: Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.
Apibendrinant
Pradžioje minėtoje Šventojo Rašto ištraukoje (Lk 14, 25–35) sekimas Kristumi ir Jo Karalystės statyba prilyginami rimtoms verslo – finansinėms (statyti ar ne?), politinėms (kariauti ar ne?) – sutartims ir sprendimams, ir tai kalba apie pasirinkimo rimtumą. Tačiau šiuo straipsniu visų pirma norėjau padrąsinti bei paguosti jus, broliai ir sesės, parodydamas, kad skaičiuojama ne norint uždėti mums dar sunkesnį kryžių, išgąsdinti ir pasmerkti, bet tam, kad suvokę savo nepajėgumą, nekompetenciją ar net bankrotą, nepamirštume, kad galime kreiptis į Tą, kuris gali aprūpinti mus viskuo, ko mums trūksta ir kas reikalinga. Neužmirškime, kad kiekvienam iš mūsų Dievas jau suteikė talentų ir dvasinių dovanų, kurias galime ir turime naudoti, tad pasitikėdami Viešpačiu ir Jo meile toliau darbuokimės Dievo karalystės statyboje.