Straipsnis publikuotas lapkričio 15 d., praėjus vos porai dienų po teroristų išpuolių Paryžiuje
Tą penktadienio vakarą Eifelio bokštas skendėjo tamsoje. Mokyklos ir valstybinės įstaigos Prancūzijoje buvo uždarytos iki atskiro pranešimo. Šalies sienos uždarytos, įvesta komendanto valanda, Prancūzijoje paskelbta ypatingoji padėtis.
Visgi, tūkstančiai piliečių tą savaitgalį išėjo į gatves, norėdami paskelbti vieną žinią: Mes nebijome. Netgi po visus informacinius kanalus apskriejusių filmuotų vaizdų, kuriuose matėsi sutrikę žmonės, bėgantys iš pilnos koncertų salės po to, kai tapo penktadienio skerdynių liudytojais, Prancūzijos žmonės aiškiai parodė, kad galingiausias ginklas teroristų arsenale – baimė – nenugalės.
Pastarieji įvykiai Europoje rodo, kad Islamo valstybės žygis Artimuosiuose Rytuose pakeitė kryptį. Terorizmas žengė nauja kryptimi: smurtas, kuris, mes manėme, liks Artimuosiuose Rytuose, ima plūsti į kitas visuomenes, ten nešdamas žiaurumą ir sukeldamas sielvartą.
Mąstydamas apie būdus, kuriais Islamo valstybė siekia savo tikslų kare prieš Vakarus, mąstau apie karingus jų planus ir mūsų vyriausybių atsaką. Taip, puikiai žinome nuolaidžiavimo ir izoliavimo būdus, kurie primena Europos nesusivokimą Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje. Visada šmėžuoja ir branduolinio karo šmėkla ar atsitiktinis (netyčinis) ugnies nukreipimas į nieko neįtariančius civilius.
Aš negaliu kalbėti apie Islamo valstybės galimybes laimėti prieš JAV ar Europą, nes mes negalime pažvelgti į ateitį ir pamatyti, kokių rūšių karinės pajėgos bus pasiųstos prieš mus. Tačiau žinau viena – teroristai gali laimėti, jei jiems pavyks pasėti pasaulyje baimę.
Terorizmas klesti dėl baimės: nevaldoma baimė gali prasismelkti į giliausias ir tamsiausias mūsų širdžių kerteles ir iššaukti tokius mūsų sprendimus bei pasirinkimus, kurie normaliomis sąlygomis būtų neįsivaizduojami. Apaštalas Jonas Naujajame Testamente rašo, kad tobula meilė išveja baimę. Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, meilėje nėra baimės, nes meilė ir yra tas pirminis tikslas, dėl kurio žmonija egzistuoja. Kai mes mylime taip, kaip turėtume mylėti, nebelieka net Dievo teismo baimės.
Beveik prieš tūkstantį metų krikščionių teologas Tomas Akvinietis, kurio bendravimas su musulmonų mąstytojais padėjo jam parašyti geriausius savo veikalus, rašė: „Baimė yra tokia stipri ir galinga žmogaus emocija, kad tuomet, kai leidžiame jai mus apimti, ji kaipmat iš mūsų širdžių išveja užuojautą.“
Ir Akvinietis teisus. Užuojauta ir baimė negali egzistuoti kartu. Viena neišvengiamai išveja kitą.
Taigi, pačiame pasaulinės kovos su islamiškojo terorizmo blogiu įkarštyje mes turėtume neleisti baimei užvaldyti mūsų širdis, išstumti iš jų užuojautą ar iš esmės pakeisti mūsų charakterį. Tam, kad laimėtų gailestingumas, drąsa turi išstumti baimę iš mūsų širdžių.
Mes jau matome plintančias neigiamas reakcijas dėl iš Sirijos atvykstančių pabėgėlių. Jau plinta baimė, kad kartu su išsigandusiais pabėgėliais Europą ir Ameriką užplūs teroristai.
Kaip į tai turėtų reaguoti drąsa? Visam laikui uždaryti sienas? Nusisukti nuo tūkstančių taikos trokštančių šeimų, kurios ne dėl savo kaltės tapo karo ir smurto aukomis?
Baimė išveja užuojautą nuo neteisybės ir smurto kenčiantiems žmonėms. Tai daro baimė, ne drąsa.
Štai kaip turėtume mąstyti apie Islamo valstybės ir islamo tikėjimo santykį po Paryžiaus atakų.
Drąsa žadina apdairią užuojautą. Įvesti aukštesnius saugumo standartus, užtikrinti, kad valstybės ir jų piliečiai būtų saugūs nėra „antipabėgėliška“ ar „antimusulmoniška“. Tai išmintinga. Tačiau baimė stato sienas, atskiriančias mus nuo šalia esančių žmonių, kuriems reikia pagalbos. Drąsa atveria duris užuojautai ir išmintingai bei apdairiai užtikrina, kad mes įgyvendintume savo aukščiausius idealus, tuo pačiu išsaugodami taiką savo civilizacijoje.
Drąsa taip pat kviečia mus sustiprinti savo jėgas prieš mus įveikti norinčius nusikaltėlius. Visa savo esybe smerkdami šiuos smurto aktus, negalime ignoruoti religinės šių dviejų skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimo prigimties. Nesvarbu, ar mes tikime, kad Islamo valstybė yra „tikrojo islamo įpėdinė“, ar manome, kad ji viską iškraipo ir niokoja pasaulį, nėra abejonių, kad šių dienų teroristai savo veiksmus grindžia teologija.
Baimė veda į neapykantą, drąsa – į užuojautą iš įsitikinimo. Ir užuojauta, gailestingumas iš įsitikinimo atskiria radikalų, mus sunaikinti ketinantį islamistą nuo taikaus kaimynystėje gyvenančio musulmono, kuris kartu su mumis smerkia tokius smurto ir terorizmo išpuolius.
Taip, vyksta karas. Ir nors tai nėra įprastas karas, visgi tai karas. Karai visuomet išryškindavo ir blogiausias, ir geriausias žmonijos puses. Vilkimės, kad ateities kartos, žvelgsiančios į šį laiką, pamatys, jog mes priėmėme šiuos iššūkius drąsiai, o ne sukaustyti baimės. Taip darydami mes įvykdysime vieną dažniausiai Biblijoje skambančių paliepimų: Nebijok.
Iš https://www.washingtonpost.com
vertė Viktorija Valatkaitė