Prieš dvylika metų, gyvendama Vilniuje ir augindama du pametinukus, atėjau į bažnyčios „Tikėjimo žodis“ moterų įkurtą Mamų klubą, kuriame ne tik buvo rengiamos įvairios paskaitėlės motinystės tema, bet dar ir mokomos mamos įvairių rankdarbių. Nieko nenusimaniau apie kūrybingumą, tuo labiau apie meną (mat šeimoje, kurioje augau, kūrybingumas buvo ignoruojamas, o menininkai išjuokiami). Tačiau Mamų klube jau pirmojo užsiėmimo metu supratau, kokią visgi didžiulę galią asmenybei turi kūrybingumas, gebėjimas jį išreikšti, prisiliesti prie tos asmenybės dalies, kuri giliai tūno tavyje ir laukia, kada galės nuspalvinti gyvenimą tokiomis spalvomis ir atspalviais, kurie iki šiolei tau net neegzistavo. Kalbu apie tokį kūrybingumą, kuris gali pasireikšti ne tik mene, bet ir darbe, motinystėje, tarnavime Dievui, moksle.
Tuomet, pirmojo savo apsilankymo Mamų klube metu, mano gyvenimo horizontas prasiplėtė. Suvokiau, jog tik nuo mano apsisprendimo priklauso, kokiomis spalvomis „dažysiu“ savo gyvenimo dienas, ar liksiu savigailos, nerimo, nusivylimo, rutinos bruzgynuose, ar visgi tą kiekvienam Dievo vaikui duotą kūrybingumą pasistengsiu ištraukti į dienos šviesą ir į gyvenimą imsiu žvelgti tarsi pro naujus akinius.
Ir, tiesą sakant, pati kiekvieną kartą, kai nutardavau nestabdyti to, kas iš manęs veržiasi, nustebdavau ir klausdavau: „Ar tai aš?“ Tokios savęs nepažinojau. Supratau, jog aš – menininkė, gyvenimo menininkė, aš tapau savo gyvenimo paveikslą. Tačiau suvokiau ir tai, jog už spalvas tam paveikslui teks sumokėti brangią kainą – jos pareikalauja darbštumo, savęs atsižadėjimo, mąstymo pokyčių.
Todėl šis „menas“, kurio išraiškos tikrai nėra tobulos, kyla tik iš noro mokytis tikrojo gyvenimo meno. Jos atveria tobulumo, idealo siekį, kurio taip trokšta ir į kurį taip sunkiai veržiasi kiekvieno žmogaus širdis. Išties nieko nėra tobulo šioje žemėje, ir menas taikliausiai tai įrodo. Gera žinoti, jog gali kurti tai, kas dar tik veržiasi tobulybėn ir nereikalauja tučtuojau pasiekti aukštų standartų. Todėl ir mes, kelios moterys, susibūrusios į „menininkių“ grupelę Gargžduose, tamsiais ketvirtadienio vakarais kuriame netobulumo dovanas, kad jomis papuoštume savo namus, save pačias, kad sušildytume viena kitos ir artimųjų širdis. Juk taip gera žinoti, kad gali nors šiek tiek save išreikšti, sukurdama ką nors gražaus, kad ir netobulai...
Eglutės
Reikės:
Įvairių atspalvių (geriau būtų raudonos, mėlynos arba žalios spalvos) medžiagų (gali būti ir jau nenešiojami drabužiai);
vatos, sintepono arba medžiagos skiaučių eglutėms prikimšti;
nestoros vielos;
žirklių;
siūlo su adata.
Kūrimo eiga:
1. Ant medžiagos nusipiešiame eglutę (piešiame ranka arba naudojame pasidarytą popierinę iškarpą).
2. Išsikerpame dvi eglutės iškarpas.
3. Sudėję eglutės iškarpas gerąja puse į vidų, mažais dygsniukais susiuvame kraštelius, palikdami 5 cm plyšelį (geriausiai apačioje), per kurį išversime ir prikimšime eglutę.
4. Eglutę išverčiame, atsikerpame vielos ir atsargiai prakišame vielą per eglutės viršūnę ir apačią, kad ji liktų eglutės viduje. Užraitome vielos kraštus, prikemšame eglutės vidų ir užsiuvame plyšelį iš gerosios pusės.
5. Eglutes prikalame prie bet kokio medinio pagrindo arba pakabiname už vielos.
Sėkmės
