Šiandien minime pirmąjį Jėzaus atėjimą ir laukiame antrojo Jo atėjimo. Tačiau Jis mus aplanko ir per savo Žodį. Kiekvienas Jo aplankymas mums yra miela dovana.
Dievo dovana – amžinasis gyvenimas
Pati svarbiausia Dievo dovana yra amžinasis gyvenimas Jėzuje Kristuje.
Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens! (Jn 4, 10) – šiais žodžiais Jėzus prabilo į samarietę moterį, su kuria kalbėjosi prie šulinio. Laiške romiečiams skaitome: Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 6, 23). Tiek nuodėmė, tiek išteisinimas atėjo per vieną žmogų: nuodėmė atėjo per Adomą, o išteisinimas nuo bausmės už nuodėmę – per Jėzų Kristų. Kuo labiau suvokiame savo nuodėmingumą, tuo labiau mylime ir vertiname tai, ką Jis dovanojo. Nuodėmė kyla iš sugedusios prigimties. Ne nuodėmingi darbai, bet nuodėminga prigimtis žmogų padaro nusidėjėliu. Ne elgesys nulemia prigimtį, bet prigimtis elgesį. Darydamas gerus darbus, nė vienas netaps teisiu – teisumas yra Dievo malonės dovana, priimama tikėjimu. Malonė yra stipresnė už nuodėmę.
Graikiškas žodis charis yra verčiamas žodžiu malonė. Naujojo Testamento originale jis aptinkamas 131 kartą. Pagrindinė žodžio charis reikšmė: malonumas, žavumas, patrauklumas. Juo buvo nusakoma, kas patrauklu ir žavu. Susilaukti malonės kieno nors akyse reiškė tapti gražiu ir patraukliu. Gauti malonę reiškia visai nepelnytai susilaukti ko nors malonaus. Kai žodis charis pasirodė apaštalų raštuose, juo apibūdinant Dievo santykį į atgailaujantį žmogų, dar labiau išryškėjo šio žodžio, kaip neužtarnautos dovanos, reikšmė.
Adomo nuodėmė ir priešiškumas Dievui buvo perduodami jo palikuonims iš kartos į kartą. Apie tai skaitome Pradžios knygoje: Žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti (Pr 6, 5). Šv. Augustinas, vienas iš Bažnyčios Tėvų, tokią žmonijos elgseną apibūdina taip: „Dangiškos dovanos, galinčios pasitarnauti išgelbėjimui, buvo atimtos iš žmogaus, o natūralios prigimtinės dovanos, nevedančios į išgelbėjimą, buvo suterštos ir suluošintos.“
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams atskleidžia, kad bet kokio žmogaus ar tautos išrinkimą lemia malonės, ir tai nepriklauso nuo darbų: Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas (Rom 11, 6).
Išgelbėjimas nuo artėjančios Dievo rūstybės yra Dievo dovana. Išlaisvinimas iš nuodėmės priklausomybės ir šventumo troškulys – tik dėl Dievo malonės. Ši Šventojo Rašto ištrauka vaizdingiausiai aprašo visų tikinčiųjų išgelbėjimo prigimtį: Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų. Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais (Tit 3, 3–7).
Malonė veikė ir iki Kristaus, tačiau daugiausia jos susilaukdavo tik Izraelio tauta. Per Jėzaus kryžių Dievo malonė tapo prieinama visoms tautoms: Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms (Tit 2, 11).
Pasilikti ir augti Dievo malonėje
Dievo žodis ragina ne tik priimti Dievo malonę, bet pasilikti joje ir augti. Atrodo, kad Dievo malonę įmanoma ir atstumti, nes apaštalas Paulius rašo: neatstumiu Dievo malonės (Gal 2, 21). Ją įmanoma prarasti, kaip atsitiko įtikėjusiems žydams ir Galatijos bažnyčioms: Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį. <...> Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę (Hbr 12, 15; Gal 5, 4).
Galatai, savanoriškai apsipjaustydami, perėjo iš malonės sferos į Mozės įstatymo sferą. Tą pačią klaidą kai kurie tikintieji daro ir šiandien: jie išeina iš bažnyčių, kuriose pamokslaujamos žinios centre yra išgelbėjimas iš malonės, ir eina ten, kur mokoma, kad išgelbėjimas priklauso nuo darbų ir priklausymo konkrečiai bažnyčiai.
Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi (1 Kor 15, 10). Malonę galima priimti ir tuščiai. Paulius sako, kad yra mažiausias iš apaštalų, persekiojo bažnyčią, kurios nariu vėliau pats tapo, taip pat rašo: Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau (1 Kor 9, 19–22). Jo praeity matome, kaip Dievo malonė veikė jo gyvenime ir iš tiesų netapo bergždžia – jis daugiau nei kiti apaštalai keliavo, patyrė daugiau persekiojimų, daugiau parašė laiškų, daugiau įkūrė bažnyčių. Jis pripažįsta, kad tai – ne jo nuopelnas, bet jame veikė Dievo malonė.
Laiške efeziečiams skaitome: Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana (Ef 2, 8). Ši Rašto eilutė parodo, koks svarbus santykis į Dievo teikiamą malonę. Išgelbėjimo procese svarbiausia yra malonė, kuri pasiekiama tik tikėjimu. Tikėjimas nėra kažkoks darbas ar veikla, kuri padės gauti išgelbėjimą. Išgelbėjimas yra Dievo dovana, ir tikėjimas padeda šią dovaną gauti. Išgelbėjimo šaltinis –ne žmoguje: Ir tai ne iš jūsų, – sako apaštalas Paulius.
Pabaigai
Gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms – gimė Kristus, ir tai yra Dievo dovana. Šv. Kalėdos mums primena, kad tik per Jėzų esame išteisinami, paveldime amžinybę bei esame išgelbėti nuo artėjančio Dievo teismo. Argi to nepakanka?