Siūlome paskaityti Švenčionių bažnyčios „Evangelijos šviesa“ pastoriaus Anatolijaus Pavlovičiaus liudijimą, ką jis išgyveno prieš daugiau nei 20 metų tarnaudamas ką tik susikūrusioje Lietuvos kariuomenėje.
***
Kai man buvo 19 metų, neplanavau tarnauti kariuomenėje, nes su dabartine žmona jau mąstėme apie santuoką. Tad rugsėjį susituokėme, bet po poros savaičių gavau šaukimą į kariuomenę. Aš, kaip ir daugelis mano draugų, vis dėlto neketinau eiti į kariuomenę ir ieškojau priežasčių, kaip galėčiau išsisukti. Mano žmonos dėdė dirbo šauktinių administracijoje ir man patarė „atsipalaiduoti“ – kitais žodžiais tariant, niekur neiti. Tačiau, kadangi buvau tikintis, po vienos maldos supratau, kad privalau savo šaliai atiduoti tai, kas jai priklauso. Mano širdyje skambėjo paraginimas: „Nebėk nuo tarnystės kariuomenėje.“ Savo žmonai Svetlanai pasakiau, kad aš visgi eisiu į kariuomenę: „Nežinau, dėl ko, bet tikiu, kad Dievas ragina mane tarnauti.“
Taigi po mėnesio pradėjau tarnauti kariuomenėje, prie Šiaulių įsikūrusiame „Geležinio vilko“ batalione, – saugojome Zoknių oro uostą. Tuo metu visi mano draugai, kurie tarnavo, savaitgaliais grįždavo namo, deja, aš grįždavau gal tik 2 kartus per metus. Kai patekau į kariuomenę, aš jau buvau krikščionis, todėl skaičiau Šventąjį Raštą, meldžiausi. Kai kurie žmonės galvojo, kad aš keistuolis. Mane pradėjo vadinti kunigėliu. Aš liudijau žmonėms Jėzų, pasakojau, ką Viešpats padarė mano gyvenime, kalbėjau apie Jo gailestingumą. Bet niekas manęs rimtai neklausė, tik juokėsi, sakydami, kad pasakoju pasakas.
Į kariuomenę patekau po Lietuvos Respublikos atkūrimo – t. y. antrojo šaukimo metu, tad ten buvo ir vyresnė karta bei likusiųjų nuo Sovietų Sąjungos laikų – seniai. Jie jau tarnavo pusę metų ir į jaunuolius žiūrėjo kaip į žemesnius. Vienas iš jų labai manęs nemėgo, visaip įžeidinėdavo, žemindavo. Bet aš meldžiausi ir laiminau jį. Jeigu būčiau buvęs pasaulietis, o ne krikščionis, būčiau su juo kalbėjęs kitaip – kumščiais, nes buvau sportiško sudėjimo. Kariuomenėje man buvo sunku, nes buvau vienintelis tikintis. Nors buvo sunku rasti laiko maldai ar Šventojo Rašto skaitymui, vis dėlto to neapleidau, nes to man reikėjo.
Aš vis galvodavau: „Dieve, ką aš galiu padaryti dėl tų žmonių?“ Klausiau Dievo, kodėl Jis įdėjo troškimą būti čia, nes pats nemačiau jokios prasmės...
Kartą mūsų seniai prisigėrė ir pradėjo šauktinius mušti. Sustatė mus vien su apatiniais ir mušė visus iš eilės, bandydami, kas kieno smūgį atlaikys. Turėjome stovėti ir stengtis atsilaikyti. Prie manęs priėjo tas labai manęs nemėgęs vaikinas, pravarde Burbulas, ir sako: „Na ką, kunigėli? Kas ten Šventajame Rašte parašyta? Jeigu aš tau smogsiu per dešinį skruostą, ar atsuksi man kairį?“ Stovėjau ir šypsojausi. Jis smogė man į nosį, ir aš nugriuvau. Galvoje kirbėjo mintys: „Turiu kažkaip jam atsilyginti... Paskui tegul mane sumuša, bet aš kirsiu jam atgal.“ Pradėjau keltis ir širdyje išgirdau Viešpaties žodžius: „Atleisk jam ir pasakyk tai garsiai.“ Atsikėliau ir, šluostydamas sukruvintą nosį, pasakiau: „Aš tau atleidžiu.“ Visi – tiek seniai, tiek jauni – pradėjo juoktis, sakydami, kad aš silpnas, nes negaliu duoti atgal. Nebeprisimenu, kas paskui buvo, bet kitą dieną su manimi nebendravo net jauni šauktiniai...
Melžiausi ir klausiau Dievo: „Už ką? Už ką Tu mane taip pažeminai?! Jeigu būčiau kirtęs jam atgal, kiti būtų pamatę, kad aš nesu silpnas.“ Meldžiausi ir verkiau: „Vis dėlto, Dieve, noriu daryti tai, ką Tu man sakai. Aš jau nepriklausau sau. Tu – mano Viešpats.“
Praėjo gal trys savaitės. Man buvo labai sunku melstis, skaityti Šventąjį Raštą... Labai liūdėjau, nes nuo manęs nusisuko draugai. Vieną dieną aš budėjau, ploviau grindis. Mūsų stovykloje buvo toks kambarėlis, vadinamas „kaptiorka“, kur rinkdavosi seniai: jie ten gėrė arbatą, rūkė. Plaudamas grindis nugirdau jų pokalbį: „Žinai, kas šiandien įvyko?“ – „Kas?“, – paklausė kitas. – „Burbulas žuvo.“ – „Kaip? Kas nutiko?“ – „Sudegė gyvas... Mes saugojome Zoknių oro uostą. Jis įėjo į būdelę, kur buvo didelė elektros srovė, prisilietė ir sudegė.“ Tada vienas iš jų tarė: „Žinai, kodėl jis sudegė? Todėl, kad pakėlė ranką prieš šventą žmogų. Nekliudykit jo, nes jis yra Dievo žmogus.“ Aš ploviau grindis, klausiau ir galvojau: „Jie kalba apie mane???“ Negalėjau tuo patikėti. Nubėgau į tualetą ir ištariau Dievui: „Aš nenorėjau jo mirties!“
Praėjus gal savaitei po šio įvykio, seniai mane pakvietė į puotą. Iškepė grybų su bulvėmis ir pasakė: „Kunige, pasimelsk už maistą.“ Nesupratau, kas vyksta, bet pasimeldžiau. Tada jie vėl sako: „Sėskis ir papasakok apie savo Dievą.“ Aš pradėjau liudyti.
Nebeprisimenu, tą pačią ar kitą naktį atėjo pas mane vienas vaikinas ir paprašė už jį pasimelsti. Jis prasitarė, kad tėvas jį mušdavo ir jis iki šiol šlapinasi į lovą. Prašė niekam to nepasakoti. Pasisiūliau už jį pasimelsti. Vėliau jis džiaugėsi, kad po maldos viskas susitvarkė.
Vakarais pradėjo eiti pas mane ir kiti vaikinai su savo išpažintimis. Jie visi tai darė slapta, kad niekas kitas nematytų. Kitą dieną elgdavosi lyg niekur nieko, atrodė pasipūtę...
Mane pradėjo gerbti – pasijaučiau kaip koks ministras. Jeigu tie seniai turėdavo, ką skanesnio pavalgyti, mane pakviesdavo pirmą ir visada prašydavo, ką nors papasakoti. Kai tiems seniams jau reikėjo išeiti, karininkas jų paklausė, kas iš mūsų gali būti karininku. Jie pasiūlė mane, nes aš turiu autoritetą. Ir tikrai aš iš karto gavau laipsnį – tapau grandiniu. Visi manęs klausė, atėjo Dievo baimė.
***
Kiek vėliau, 1992 metais, nutiko dar vienas įvykis. Šiauliuose buvo viešbutis „Saulutė“, kurio trečiame aukšte gyveno karininkai. Kareiviai turėdavo ten budėti, tikrinti dokumentus, kad neįeitų bet kas. Visi, kurie ten budėdavo, grįždavo girti, nes šalia buvo baras, kuriame juos visi vaišindavo, niekas nekontroliuodavo. Kartą mūsų kuopos vadas pasakė: „Reikia nusiųsti ten kunigėlį – jis tikrai neprisigers, ir bus viskas gerai.“ Taip pradėjau nuolat budėti tame viešbutyje su dar vienu kareiviu, su kuriuo keisdavomės. Mes turėjome ten kambarį, ir tarnauti ten tikrai buvo nesunku.
Kartą atvažiavo ir tame viešbutyje apsigyveno statybininkai iš Ukrainos. Jie atvažiavo jau būdami girti. Vienas jų priėjo, atnešė alaus, cigarečių, pasidžiaugė, kad mes kareiviai, nes ir jis kažkada buvo kareivis... Aš pradėjau jam liudyti Jėzų. Tas, gal kokių 38-erių metų, vyras pasakė: „Kadaise ir aš buvau tikintis žmogus. Mano mama – iš sekmininkų bažnyčios. Aš užaugau bažnyčioje, bet paskui nuklydau...“ Tada jam pasakiau: „Laikas bėga labai greitai...“ Jis atsakė: „Taip, taip, aš dar atgailausiu.“
Ilgai su juo kalbėjomės. Paskui jis vėl nuėjo pas draugus, į barą. Naktį, kai mano budėjimas jau baigėsi, nuėjau miegoti, bet Dievo Dvasia mane pažadino. Nesuprasdamas kodėl, pradėjau tikrinti kambarius. Eidamas laiptine, pamačiau praviras vieno kambario duris ir sklindančią šviesą. Nubėgau ten ir... radau tą vaikiną, pasmaugtą rankšluosčiu. Jo draugų nebuvo. Kilo mintis, kad reikia mėginti juos sulaikyti. Išėjau pro atsarginį išėjimą ir pagavau juos gatvėje. Jie buvo girti. Vieną surišau su diržu, kitą dar kuo, atvedžiau juos į viešbutį ir iškvietėme policiją. Policija išsiaiškino, kad tai – recidyvistai. Jie Ukrainoje kažką apvogė, o čia nepasidalijo grobio, todėl draugą ir pasmaugė. Po savaitės Šiaulių laikraštis rašė, kad Šiauliuose tarnauja didvyris, kuris pagavo recidyvistus. Stebėjausi, kad tai apie mane.
Po šios istorijos prabėgus gal trims savaitėms, mūsų batalionas ruošėsi didelei šventei – turėjo atvykti tuometis Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir suteikti mūsų batalionui, atrodo, Karaliaus Mindaugo vardą. Tai buvo didžiulė šventė, paradas. Kai atvažiavo Algirdas Butkevičius, mūsų bataliono vadas vedžiojo jį po kazarmus. Kai jie užėjo pas mus, vadas pasakė: „Čia – mūsų didvyris, neseniai pagavęs nusikaltėlius.“ – „Skaičiau apie tą įvykį, – atsiliepė Butkevičius. – Norėjome tave apdovanoti.“ Jis priėjo prie manęs ir paklausė: „O ko tu nori? Kaip tau čia sekasi?“ – „Paleiskite mane namo. Aš noriu pas žmoną“, – atsakiau jam. Jis nustebo, kad esu vedęs, ir pažadėjo, jog už poros dienų galėsiu vykti namo. Jaučiau, kad mano misija jau įvykdyta. Nenorėjau jokių apdovanojimų, tik prašiau išleisti namo.
Man būnant kariuomenėje įtikėjo trys vaikinai, mano draugai, tad aš jau nebuvau vienas. Kartu melsdavomės, giedodavome, skaitydavome Šventąjį Raštą. Nežinau kodėl, bet kai kurie mus vadino baptistais. Tad išeidamas dėkojau Dievui, kad ten liko keli krikščionys. Kariuomenėje buvo dar vienas vaikinas, kuris stebėdavo mane, bet nieko nesakydavo. Atrodė, kad jis nemėgo manęs. Prieš man išvykstant jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Kai susirinksi visus savo daiktus, pasakysiu viską, ką galvoju apie tave, tavo Dievą ir tavo tikėjimą.“ Tąkart pagalvojau: „Tegu... Aš jau vis tiek grįžtu namo.“ Kai jau buvau susiruošęs išvažiuoti, jaučiausi laimingas, kad susitiksiu su žmona, jis priėjo ir ištarė: „Dievas, kurį tu tiki, yra tikrai galingas. Tikėk Juo.“ Ir išėjo. Tai buvo turbūt didžiausias įvertinimas per visą mano gyvenimą. Supratau, kad tas vaikinas pamatė mano Viešpatį.
O aš grįžau namo pas savo mylimąją. Su žmona gyvename jau 23-ejus metus ir turime du suaugusius sūnus. Dėkojame Viešpačiui, kad Jis iki šiol daro stebuklus.
Nuotraukoje Antolijus Pavlovičius su žmona Svetlana (nuotrauka iš asmeninio archyvo).
Šis liudijimas skambėjo X-FM radijo laidoje „Iš mirties į gyvenimą“. Radijo laida „Iš mirties į gyvenimą“ transliuojama ketvirtadieniais 19.00 val. radijo stoties XFM eteryje. Laidos kartojimo galite klausytis sekmadienį 17.00 val. bei naktimis – pirmadienį 01.00 val., antradienį 02.00 val., o trečiadienį 03.00 val. nakties.
Radijo stotis XFM transliuojama Vilniuje (100,5 FM), Kaune (88,1 FM), Klaipėdoje (91,4 FM), Panevėžyje (106,9 FM), Biržuose (88,5 FM), internete www.xfm.lt bei išmaniųjų telefonų programėlėse „Tune in“ ir XFM.
Radijo laidos įrašų archyvą galite rasti Youtube kanale „Iš mirties į gyvenimą“.