Kuo Jėzų laikė jo mokiniai?
Greta Jėzaus pretenzijų į dievystę reiktų apžvelgti ir tai, ką galvojo apie Jį jo mokiniai. Viena yra pačiam prisiskirti dieviškumą, visai kas kita – tuo įtikinti monoteistus žydus. Tačiau akivaizdu, kad Jėzaus sekėjai labai tvirtai tikėjo Jo dievyste.
Priskyrė Jėzui dieviškumo titulus
Pritardami savo Mokytojui, apaštalai Jį vadino „Pirmuoju ir Paskutiniuoju“ (Apr 1,17; 2, 8; 22, 13), „tikrąja šviesa“ (Jn 1, 9), „akmeniu“, „uola“ (1 Kor 10, 4; 1 Pt 2, 6–8; plg. Ps 18, 2; 95,1), „sužadėtiniu“ (Apr 21, 2), „Vyriausiuoju Ganytoju“ (1 Pt 5, 4), „didžiuoju Ganytoju“ (Hbr 13, 20). Jiems jis buvo Tas, kuris turi galią atleisti nuodėmes (Apd 5, 31; Kol 3,13; Jer 31, 34; Ps 130, 4), ir „pasaulio Išganytojas“ (Jn 4,42; plg. Iz 43, 3). Apaštalai taip pat mokė, kad Jis yra „Jėzus Kristus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius“ (2 Tim 4,1). Visi šie titulai priklauso Jahvei Senajame ir Jėzui Naujajame Testamentuose.
Laikė Mesiju–Dievu
Naujasis Testamentas prasideda istorija, parodančia, kad Jėzus buvo Emanuelis („Dievas su mumis“). Tai byloja apie mesijinę Izaijo 7,14 pranašystę. Vardas „Kristus“ reiškia tą patį, ką ir hebrajų kalboje „Mesijas“ („Pateptasis“). Zacharijo 12,10 Jahvė sako: „Jie žvelgs į mane, kurį jie pervėrė“. Bet Naujojo Testamento autoriai šią eilutę du kartus pritaiko Jėzui (Jn 19, 37; Apr 1, 7) kaip nuorodą į Jo nukryžiavimą. Izaijo žinią „Aš esu Dievas ir nėra kito <... > Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks“ Paulius interpretuoja kaip sietiną su Jėzumi: „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2,10–11). Tai stiprūs ryšiai, kadangi Paulius sako, kad kiekvienas Dievo kūrinys vadins Jėzų ir Mesiju, ir Jahve (Viešpačiu).
Priskyrė Jėzui Dievo galią
Yra dalykų, kuriuos gali padaryti tik Dievas, ir tuos dalykus Jėzaus mokiniai priskyrė Jėzui. Jie sakė, kad Jis galįs prikelti numirusius (Jn 11) ir atleisti nuodėmes (Apd 5, 31; 13, 38). Be to, Jis – pagrindinė aktyvioji jėga, sukūrusi pasaulį (Jn 1, 3; Kol 1,16), kuris vien Juo laikosi (Kol 1,17). žinoma, tiktai apie Dievą galima pasakyti, kad Jis yra visa ko kūrėjas ir saugotojas, ir mokiniai priskyrė šią dievišką galią Jėzui.
Siejo Jėzaus ir Dievo vardą
Kad mokiniai kreipėsi į Jėzų kaip į Dievo įgaliotinį ir kaip į maldos adresatą, jau minėjome (1 Kor 5, 4; Apd 7, 59). Dažnai Jo vardas minimas maldose arba laiminimuose greta Dievo vardo: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Gal 1, 3; Ef 1, 2). Jėzaus vardas įgauna dievišką statusą vadinamojoje Trejybės formulėje, pavyzdžiui, raginant krikštyti „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19). Antrojo laiško korintiečiams pabaigoje patvirtinama ši vienovė: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (13,13). Jei tėra tik vienas Dievas, tai visi šie trys turi būti lygūs.
Kreipdavosi į Jį tiesiog kaip į Dievą
Tomas, pamatęs jo žaizdas, sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Paulius apie Jį liudija kaip apie Tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Laiške Titui jis Jėzų vadina „didžiuoju Dievu bei Gelbėtoju“ (2,13), o Laiško žydams autorius apie Jį sako: „Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams“ (1, 8). Paulius nurodo: prieš Kristui tampant „panašiam į žmones“ (tai aiškiai liudija apie Jo tikrąjį žmogiškumą), Jis „turėjo Dievo prigimtį“ (Fil 2, 5–8). Lygiagrečios eilutės patvirtina, kad, jei Jėzus buvo tikras žmogus, tai lygiai taip pat ir tikras Dievas. Žemiškam Dievo apsireiškimui pailiustruoti vartojamas panašus pasakymas Kol 1,15: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“. Ši iliustracija dar labiau paryškinama Laiške hebrajams, kur pasakyta, kad „Jis Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą“ (Hbr 1,3). Jono evangelijos prologe rašoma: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (1,1).
Sakė, kad Jis aukščiau už angelus
Mokiniai ne tik tikėjo, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus; jie tikėjo Jį esant aukščiau už bet kurią sukurtą būtybę, taip pat ir angelus. Paulius apie Jėzų sakė, kad Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1,21). Demonai klausė Jo paliepimų (Mt 8, 32), ir net angelai, atmetę žmonių jiems rodomą pagarbą, garbino Jį (Apr 22, 8–9). Laiško hebrajams autorius pateikia tvirtą argumentą, liudijantį Jėzaus viršenybę prieš angelus, sakydamas: „Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!“ <...> Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, Jis sako: „Tepagarbina Jį visi Dievo angelai“ (Hbr 1, 5–6). Iš to akivaizdu: Jėzus nėra angelas, bet Dievas, kurį angelai privalo garbinti.
Taigi yra liudijimų paties Jėzaus ir Jį pažinojusių, jog Jis skelbė save Dievu ir kad Jo mokiniai Juo tikėjo. Stalius iš Nazareto prisiskyrė pritinkančius tik Dievui titulus, galią, privilegijas ir darbus. Buvo taip ar ne, tačiau nėra jokių abejonių, kad Jo sekėjai tuo tikėjo ir kad Jėzus taip manė pats apie save. Jei mus šokiruoja Jėzaus pretenzijų drąsa, atsiranda įvairių alternatyvų. C. S. Lewisas pastebi: „Tuo aš stengiuosi užkirsti kelią tikrai kvailystei, kurią žmonės dažnai sako apie Jį: „Esu pasirengęs priimti Jėzų kaip didį dvasios mokytoją, bet nesutinku, kad Jis yra Dievas“. Taip sakyti negalima. Žmogus, kuris būtų tiktai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dvasios mokytojas. Jis būtų arba beprotis – tokio pat lygio kaip ir tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis, – arba velnias iš pragaro“.
Kokius įrodymus pateikė Jėzus savo teiginiams patvirtinti?
Pasakymas, kad Jėzus kėlė štai tokias pretenzijas, nieko neįrodo. Jos gali būti neteisingos, o tai reikštų, kad Jis buvo melagis arba beprotis. Tikrasis klausimas būtų toks: ar yra pakankamai pagrindo tikėti, kad tos pretenzijos teisingos arba neteisingos? Kokie yra tie Jėzaus pateikti įrodymai savo dievystės pretenzijoms patvirtinti? Jis pateikė antgamtinius įrodymus savo teiginių, kad Jis yra antgamtinė būtybė. Tų įrodymų logika tokia:
1. Stebuklas yra Dievo veiksmas, patvirtinantis, kad Dievo tiesa yra su Juo susijusi.
2. Skelbdamas save Dievu Jėzus pateikė trejopą tokio pareiškimo patvirtinimą: senatestamentinės pranašystės išpildymas, gyvenimas be nuodėmės, pilnas stebuklingų darbų, ir Jo prisikėlimas.
3. Jėzaus padaryti stebuklai liudija, kad Jis yra Dievas.
Mesijinių pranašysčių išpildymas
Senajame Testamente buvo daugybė pranašysčių apie Mesiją. Kai jos buvo parašytos, kai kurios jų nebuvo priimamos kaip pranašiškos; pavyzdžiui, tos, kurios sako, kad Jis bus nazarietis (Mt 2, 23) arba kad Jam teks bėgti į Egiptą (15 eil.). Kitos įgauna prasmę tik tuomet, kai siejamos su Mesiju–Dievu. Čia pateikiamos kai kurios reikšmingos pranašystės, išpildytos Jėzaus. Nurodytoje Naujojo Testamento vietoje skaitome apie jų išsipildymą.
1. Jis gims iš moters (Pr 3,15; Gal 4, 4).
2. Jį pagimdys mergelė (Iz 7,14; Mt 1, 21 ir toliau).
3. Praėjus 483 metams po įsakymo atstatyti šventyklą, duoto 444 m. pr. Kr., Jis bus nužudytas (Dan 9, 24 ir toliau).
4. Jis bus Abraomo palikuonis (Pr 12,1–3; 22, 18; Mt 1,1; Gal 3,16).
5. Jis kils iš Judo giminės (Pr 49,10; Lk 3, 23. 33; Hbr 7,14).
6. Jis bus iš Dovydo namų (2 Sam7,12 ir toliau; Mt 1,1).
7. Gims Betliejuje (Mch 5, 2; Mt 2,1; Lk 2, 4–7).
8. Jis bus pateptas Šventąja Dvasia (Iz 11, 2; Mt 3,16–17).
9. Jo tarnystės pradžią paskelbs Dievo pasiųstasis (Jonas Krikštytojas) (Iz 40, 3; Mal 3,1; Mt 3,1–2).
10. Darys stebuklus (Iz 35, 5–6; Mt 9, 35).
11. Išvaikys prekiautojus iš šventyklos (Mal 3,1; Mt 21,12 ir toliau).
12. Bus žydų atmestas (Ps 118, 22; 1 Pt 2,7).
13. Mirs žeminančia mirtimi (Ps 22; Iz 53), ir:
a) bus atmestas (Iz 53, 3; Jn 1,10–11; 7, 5. 48),
b) prieš kaltintojus tylės (Iz 53, 7; Mt 27,12–19),
c) bus nukryžiuotas (Ps 22,7–8; Mt 27, 31),
d) bus prikaltos rankos ir kojos (Ps 22,16; Lk 23, 33),
e) bus nukryžiuotas kartu su nusikaltėliais (Iz 53,12; Mt 27, 38),
f) melsis už savo kankintojus (Iz 53,12; Lk 23, 43),
g) bus perdurtas Jo šonas (Zch 12,10; Jn 19,34)
h) bus paguldytas turtingo žmogaus kape (Iz 53, 9; Mt 27, 57–60),
i) dėl Jo drabužių bus mestas burtas (Ps 22,18; Jn 19, 23–24).
14. Prisikels iš numirusiųjų (Ps 16,10; Mk 16, 6; Apd 2, 31).
15. Bus paimtas į dangų (Ps 68,18; Apd 1, 9).
16. Sėdės Dievo dešinėje (Ps 110, 1; Hbr 1,3).
Svarbu atkreipti dėmesį, kad tos pranašystės buvo užrašytos keli šimtai metų prieš Kristaus gimimą. Niekas negalėjo tų laiko ženklų paaiškinti arba tiesiog daryti gudrias prielaidas, kaip tai įmanoma, pavyzdžiui, ekonomikoje. Net liberaliausi kritikai sutinka, kad pranašų knygos baigtos sudaryti maždaug apie 400 metus prieš Kristaus gimimą, o Danieliaus knyga apytiksliai datuojama 167 pr. Kr. Tačiau yra pakankamai įrodančios medžiagos, kad dauguma šių knygų parašytos žymiai anksčiau (kai kurios psalmių ir pirmųjų pranašų knygos – aštuntame, devintame šimtmetyje pr. Kr.). Bet argi tarp to didelis skirtumas? Vienodai sunku išpranašauti tai, kas bus po 200 metų, kaip ir tai, kas įvyks praėjus 800 metų. Abiems pranašystėms reikia nė kiek ne mažiau kaip dieviško žinojimo. Net jei pranašystė datuojama vėlesne data, jos išsipildymas lygiai toks pat nuostabus, pateikiantis Dievo patvirtinimą, kad Jėzus yra Mesijas.
Kai kurie įsivaizduoja taip, lyg pranašystės išsipildymą būtų įmanoma paaiškinti visai paprastai. Vieni daro išvadą, kad pranašystės Jėzuje išsipildė atsitiktinai. Kitaip tariant, Jis atsirado reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Bet kaip tai suderinti su tomis pranašystėmis, kuriose kalbama ir apie stebuklus: „Jis atsitiktinai išgydė neregį“, o gal „Jis buvo atsitiktinai prikeltas iš numirusiųjų“? Šie įvykiai sunkiai paaiškinami kaip atsitiktinumai. Jei egzistuoja Dievas, kontroliuojantis – kaip jau sakėme – visą pasaulį, tada jokių atsitiktinumų negali būti. Logiškai yra įmanoma, kad visi šie išpranašauti įvykiai atsitiktinai susiduria viename žmoguje, tačiau tikrai nėra tikėtina. Matematikai apskaičiavo šešiolikos pranašysčių išsipildymo viename žmoguje tikimybę ir gavo santykį 1:1045. Jei vietoj šešiolikos imtume 48 pranašystes, tuomet tikimybė būtų 1:10157. Tai skaičius, kurio dydis mums visiškai neįsivaizduojamas. Ši teorija atkrinta ne todėl, kad ji logiškai negalima; ji negalima morališkai. Neįmanoma, kad visagalis ir visažinis Dievas nekontroliuotų įvykių ir atiduotų juos aklam sutapimui. Neįmanoma, kad kažkas tiesiog atsiradęs reikiamu laiku reikiamoje vietoje suardytų Jo pranašiškų išsipildymų planą. Dievas nemeluoja, jis nelaužo ir savo pažadų (Hbr 6,18). Taigi esam priversti daryti išvadą, kad Jis negalėjo leisti, jog Jo pranašystes sužlugdytų atsitiktinumas. Visa įrodymų medžiaga krypsta į Jėzų, Dievo noru paskirtą mesijinių pranašysčių išpildytoją. Jis atėjo iš Dievo ir buvo patvirtintas Dievo ženklais.
Nuostabus gyvenimas be nuodėmės
Kristaus biografija parodo Jo pretenziją į dievystę. Nenuodėminga gyvensena savaime neįrodo dieviškumo (nors tik Jėzus sugebėjo nenuodėmingai gyventi). Tačiau tvirtinti Dievu esant ir kaip to įrodymą gyventi nenuodėmingą gyvenimą – jau visai kitas dalykas. Kai kurie Jo priešų Jį kaltino neteisingai, bet Piloto nuosprendis po pokalbio su Jėzumi buvo istorinis nuosprendis: „Aš nerandu šiame žmoguje jokios kaltės“ (Lk 23, 4). Prie nukryžiuoto Jėzaus stovėjęs kareivis tai patvirtino sakydamas: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis“ (47 eil.), o kartu su Jėzumi nukryžiuotas nusikaltėlis teisino Jį: „šitas nieko blogo nėra padaręs“ (41 eil.). Tačiau tikrasis patvirtinimas yra tie, kurie buvo arčiausiai Jėzaus. Ką gi apie Jėzų sakė jie? Mokiniai gyveno ir dirbo keletą metų kartu su Jėzumi, tačiau jie jokiu atžvilgiu nevertino Jėzaus menkiau. Petras Kristų vadino avinėliu „be klaidos ir dėmės“ (1 Pt 1,19), pridurdamas, kad „Jo lūpose nerasta klastos“ (2, 22). Jonas vadina Jį „teisiuoju Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 2,1; plg. 3,7). Pirmosios Bažnyčios bendrą tikėjimą Paulius apibūdina teigdamas, kad Kristus nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21), o Laiško hebrajams autorius sako, kad Jis buvo „kaip ir mes, visaip mėgintas, bet nenusidėjęs“ (4,15). Kartą pats Jėzus metė iššūkį savo kaltintojams: „Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?“ (Jn 8, 46), tačiau niekas nesugebėjo Jo nors kuo apkaltinti. Taip jau yra; Kristaus nenuodėmingumas pateikia dvigubą įrodymą, kad Jo pretenzijos teisingos. Jis pateikia mums įrodymų ir drauge garantuoja, kad nemelavo sakydamas esąs Dievas.
Greta moralinių Jo gyvenimo aspektų mes susiduriame su nepaprasta Jo tarnystės kilme. Jis pavertė vandenį vynu (Mt 2,7 ir toliau), vaikščiojo vandens paviršiumi (Mt 14, 25), padaugino duoną ir žuvį (Mt 6,11 ir toliau), nematančiam sugrąžino regėjimą (Mt 9,7 ir toliau), luošą pastatė ant kojų (Mk 2, 3 ir toliau), išvarė demonus (3,11 ir toliau), gydė žmones nuo įvairiausių ligų Mt 9,35), taip pat nuo raupsų (Mk 1,40–42) ir net prikėlė mirusiuosius (Jn 11, 43–44; Lk 7,11–15; Mk 5, 35 ir toliau). Paklaustas, ar Jis yra lauktasis Mesijas, Jis darė stebuklus, kad įrodytų tai. Jėzus sakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami“ (Mt 11, 4–5). Ši nepaprasta stebuklų gausa buvo ypatingas ženklas, jog Mesijas yra atėjęs (žr. Iz 35,5– 6). O Nikodemas netgi šitaip pasakė: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“ (Jn 3,2). Pirmojo šimtmečio žydui stebuklai, kokius ir Jėzus darė, buvo aiškus Dievo pritarimo ženklas tuos stebuklus darančiojo skelbiamai žiniai. Jėzaus atveju viena dalis tos žinios buvo tvirtinimas, kad Jis yra Dievas žmogaus kūnu. Šį Jo pareiškimą patvirtina padaryti stebuklai.
Prisikėlimas
Trečiasis Jėzaus skelbimosi Dievu patvirtinimas yra nuostabiausias ir didžiausias iš visų. Nieko panašaus nėra turėjusi jokia religija ir joks kitas stebuklas neįstengia taip stipriai istoriškai pagrįsti Jėzaus iškeltos pretenzijos. Jėzus Kristus trečiąją dieną po savo mirties pakitusiu kūnu prisikėlė iš numirusiųjų. Tokiu atsinaujinusiu pavidalu Jis pasirodė iškart daugiau nei 500 savo mokinių, Petrui ir kitiems mažiausiai aštuonis kartus per keturiasdešimt dienų. Jis kalbėjosi su mokiniais, kartu valgė, ruošė jiems pusryčius bei leidosi paliečiamas. Tas faktas, kad tiek Senasis Testamentas, tiek pats Jėzus prisikėlimą išpranašavo, dar labiau sureikšmina šį stebuklą. Susidūręs su žmonėmis, vien dėl neapykantos netikinčiais Jo stebuklais, Jėzus savo dieviškumą grįsdavo tiesiog prisikėlimu.
Normanas Geisleris ilgus metus buvo apologetikos profesorius ir dekanas įvairiose Amerikos aukštosiose mokyklose, išleido daug knygų dogmatikos, filosofijos ir apologetikos klausimais.
Vertė Rima Lahayne
Versta iš: Geisler N. L. When Skeptics Ask – A Handbook on Christian Evidence. – Colorado Springs, 1990
www.prizme.lt