Rojus
Rojus. Kas tai? Ką vadiname šiuo žodžiu? Gražią svajonę? Kažkada prarastą aukso amžių? Dievo žadamą laimingą ateitį tikintiesiems?
Žodyne paaiškinta, jog rojus yra pirmųjų biblinių žmonių, Adomo ir Ievos, gyvenamoji vieta.
Ar rojus yra tik pramanas, ar realybė? Ar galima rimtai apie jį kalbėti?
Jei kas nors manęs paklaustų, ką galvoju apie rojų, net nežinočiau, nuo ko pradėti... Pats žodis apaugo daugybe keistų prasmių. Vis dėlto žodžiu „rojus“ rimtai ar juokais vadiname vietą, kurioje gera ir malonu būti. Kai paminimas rojus, kažkurioje sielos kertelėje suskamba ir žodis „pragaras“. Prisimenu nepažįstamos moters pasakytą mintį: „Manau, jog pragare įdomiau ir smagiau negu rojuje.“ Ta moteris turėjo omeny krikščionišką rojų. Tokią nuomonę teko girdėti ne iš vieno žmogaus lūpų. Jie kažkokiu būdu, turbūt išgirdę religingų žmonių kalbas apie rojų, patikėjo, kad tame pomirtiniame krikščionių rojuje labai nuobodu. Nors ne vienas pasako: „Manau, pragare įdomiau“, pragaru nevadiname vietų, kuriose malonu būti.
O kaip yra iš tikrųjų? Ar iš tiesų krikščioniškame rojuje nuobodu? Kas gali apie tai pasakyti?
Šventajame Rašte randame pasakojimą, pasiekiantį mus iš žmonijos istorijos ištakų. Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs (Pradžios knygos 2 skyrius, 8 eilutė). Pasakojime sakoma, kad bibliniai mūsų protėviai be jokių kliūčių bendravo su savo Kūrėju, prižiūrėjo Dievo sodą, maitinosi jo vaisiais ir gyveno santarvėje. Tačiau jie nepatikėjo Kūrėjo žodžiais, valgė uždraustą vaisių (žadėjusį, kad jie taps kaip dievai, bet atnešusį mirtį) ir buvo išvaryti iš Edeno sodo, mūsų vadinamo rojumi, kad valgytų prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįš į žemę, iš kurios buvo paimti.
Visos tautos savo mituose vienaip ar kitaip prisimena prarastą aukso amžių. Ar yra būdas jį atrasti šiandien?
Tegul į šį klausimą mums atsako apaštalo Petro žodžiai: Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, <...> iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai, nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje (Pirmas apaštalo Petro laiškas, 1 skyrius, 3–4 eilutės).
Gabrielius Lukošius