Dievas yra meilė – taip sako Jo žodis. Savo meilę Jis parodė mums tuo, kad mirė už mus, kai dar buvome nusidėjėliai… (Rom 5, 8). Galvoti, kad Jo meilė sąlygiška, reiškia nesuvokti Jo prigimties. Visa širdimi tikiu, kad Jo meilė besąlygiška.
Kai kalbame apie tai, kas įeis į Jo Karalystę, kas patiks Dievui ir t. t., susiduriame su tam tikromis sąlygomis: turime tikėti Jo auka, atnaujinti savo protą, keisti mąstymą, aukoti savo kūną… Bet Jo požiūris į mus yra tobulas. Ir tai yra meilės požiūris. Būtent šis požiūris kiekvienam nusidėjėliui teikia viltį, gyvenimą, ateitį. Kiekvienam iš mūsų.
Dievas pasirinko atleidimo kelią dėl besąlygiškos meilės. Jei meilė būtų sąlyginė, tuomet ir atleidimas yra sąlyginis („jei būsi geras, atleisiu“). Tačiau Jėzus sakė: Ateinančio pas mane Aš neatstumsiu. Tai – besąlyginė meilė. Jėzus taip pat sakė: Jei jūs būdami blogi gebame vaikams duoti gerų dalykų, juo labiau dangiškas Tėvas suteiks savo vaikams tai, ko jie prašo… Mes būdami blogi mylime vaikus, jais rūpinamės, mylime besąlygiškai, tad tuo labiau dangiškas Tėvas myli mus, nepriklausomai nuo to, kaip mes elgiamės. Jo meilė – ne šildytuvas, kuris veikia pagal mūsų elgesį. Jo meilė – tai Jo esybė. Tai mes esame tarsi šildytuvai, kurie šildo tiek, kiek suvokia ir pažįsta Jo meilę. Saulė šviečia visiems, jos spinduliai neišskiria gerų ir blogų žmonių.
Taip, Dievas myli kiekvieną žmogų, myli besąlygiškai. Ir dėl savo besąlyginės meilės Jis rodo, kaip gyventi, kad išties patirtume gyvenimo apsčiai, kad mumyse užderėtų gražūs, norimi vaisiai.
Aš tokia laiminga, kad Viešpats mane myli besąlygiškai! Aleliuja!
Ar Dievo meilė kelia tam tikras sąlygas?
Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje (Jn 15, 10). Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14, 23).
Iš pirmo žvilgsnio šios Rašto eilutės gali atnešti sumaištį – jei Dievas mane myli tokį, koks esu, kodėl Jėzus sako, kad Tėvas mylės tą, kuris laikysis Jo žodžio? O kaip, tuomet su kitais, kurie nesilaiko Jo žodžio? Ir ar laikymasis Jo įsakymų yra sąlyga, kad būčiau Dievo mylimas?
Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje. Taip, Viešpats trokšta, kad mes atrastume Jo gyvenimo apstybę, Jo meilę. Jis trokšta, kad mes pasiliktume Jo meilėje. Tačiau čia kalbama apie mūsų dalį, o ne Jo: kai imame laikytis Jo įsakymų, pasiliekame Jo meilėje, pradedame dar giliau suvokti Jo meilę ir patys imame šią meilę spinduliuoti. Kai mes pasiliekame Jame, ima formuotis mūsų požiūris į Viešpatį, tas požiūris vystosi, gilėja, bręsta. Auga ir mūsų meilė Jam. Jei mes toli nuo Jo įsakymų, nuostatų, žodžių, mes tarsi atskira planeta, atitolę nuo Jo charakterio, žodžio, širdies ir valios. Tačiau net jei nesilaikysime Jo įsakymų, ir nepasiliksime Jo meilėje, vis tiek išliksime Jo mylimi. Nes Dievas yra meilė. Kaip saulė negali nešviesti, taip Dievas negali nemylėti.
Jei kalbame apie Dievo meilę kaip apie Jo charakterį, Jo esybę bei santykį į žmogų – Jo meilė yra absoliučiai besąlygiška. Būtent tai liudija ir Sūnaus palaidūno istorija – tėvas nekėlė sūnui jokių sąlygų. Pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų, jei sūnus būtų grįžęs namo ne dėl to, kad atgailavo, o tam, kad… dar gautų pinigų iš tėvo. Ar tėvas būtų nuo jo nusigręžęs? Ne. Akivaizdu, kad tėvas vis tiek būtų parodęs jam meilę. Tuo atveju veikiausiai neskaitytume apie puotą, apie džiaugsmą namuose, tačiau vis tiek matytume tėvo meilę sūnui.
Ir prisiminkime vyresnėlį, kuris gyveno tėvo namuose, bet nepatyrė džiaugsmo… Ar ne todėl nepatyrė, jog manė, kad tėvas kelia jam tam tikras sąlygas, kad jis mylimas tik tol, kol pluša kaip jautis jo namuose? Džiaugiasi tas, kuris žino, kad yra bet kuriuo atveju mylimas, o ne tas, kuris galvoja, jog mylimas tik tuomet, kai gerai elgiasi…
Dar įsivaizduokime, jei jaunėlis sūnus būtų užkietinęs savo širdį ir, išleidęs visus savo išteklius, būtų nusprendęs negrįžti namo, bet kaip nors numirti… Ar tai reikštų, kad tėvas jį nustojo mylėti? Ar tai reikštų, kad jis nustotų būti tėvo mylimas? Žinoma, kad ne. Kaip ir šiandien daug žmonių yra nuteisiami į pragarą, tačiau ne todėl, kad Dievas jų nemyli ar jų neišsirinko – Jis suteikė kiekvienam progą atgailauti bei tikėti Evangelija, tačiau kiekvienas žmogus pats renkasi: tikėti ar ne. Ir kiekvienas galiausiai valgys savo pasirinkimo vaisius. Dievas iš savo pusės padarė daug daugiau, nei buvome verti. Jis dosnus ir turtingas kiekvienam. Jis myli absoliučiai kiekvieną žmogų. Sūnaus palaidūno istorija liudija būtent tai – kad ir kiek toli būtum nuėjęs, Tėvo namai tau visuomet atviri, nes Jis tave labai myli. Būtent dėl šios priežasties Tėvas siuntė Sūnų – kad KIEKVIENAS žmogus galėtų ateiti pas Jį ir pasilikti Jo namuose per amžius.
O kaip su Jėzaus žodžiais, kad Tėvas mylės tą, kuris laikysis Jo žodžio? Ar tai reiškia, kad kiti bus nemylimi? Pažvelkime į kitas Šventojo Rašto vietas. Pavyzdžiui, apaštalas Jonas liudija, kad Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį Mariją ir Lozorių (Jn 11 sk.). Taip pat žinome, kad Jėzų ir Joną siejo ypatingas ryšys. Ar tai reiškia, kad kiti apaštalai ar žmonės, su kuriais Jėzus bendravo, buvo mažiau mylimi? Ne. Tačiau tai, ką Jonas pasako apie Jėzaus požiūrį į seseris bei jų brolį, liudija, kad juos siejo labai artima bendrystė. Natūralu, kad Tėvas mylės tą, kuris laikysis Jo žodžio. Nes tas, kuris laikysis Jo žodžio, atsakys į didžiausią Viešpaties troškimą – mylės ir gerbs Dievą.
Manau, Jėzaus žodžiai reiškia tai, kad tie, kurie laikysis Jo žodžio, nudžiugins Tėvą savo požiūriu į Jį, todėl ir patys susilauks be galo artimo santykio. Jo meilė kaip gilus šulinys – ji gali būti semiama arba gali būti užrakinta ir neprieinama… Ir tik mes patys galime užsidaryti nuo Jo meilės. Nes Jis trokšta parodyti savo meilę kiekvienam ir ką ir padarė mirdamas ant kryžiaus.
Aš, kaip moteris ir mama, galiu daugiau ar mažiau mylėti viso pasaulio vaikus… Vis tik mane ir mano vaikus sieja kur kas gilesnis ir ypatingesnis ryšys, nes jie yra mano vaikai! Mes esame sujungti kraujo ryšiais… Gali taip nutikti, kad kartais kaimynų vaikai elgsis kur kas gražiau nei mano vaikai. Kaimynų vaikas gali ir gerbti mane labiau nei manieji. Tačiau vis tiek mane ir mano vaikus sies ypatingas ryšys. Ir savo vaikams aš negalėčiau pasakyti: „Brangieji, kol nemylėsite manęs taip, kaip mane myli kaimynų vaikas, aš jūsų taip labai nemylėsiu…“
Argi tai nebūtų absurdas? Žinoma, aš norėčiau kuo geresnio savo vaikų požiūrio į mane, tačiau kad ir kaip jie elgtųsi, mano požiūris į juos išliks toks pats – mylėsiu juos besąlygiškai. Tačiau, jei jie mane gerbs, jei jie elgsis dar šauniau už mane gerbiantį kaimynų vaiką, mes su vaikais patirsime nepaprastai gilius ir gražius santykius. Nes santykiai – tai dviejų, o ne vienos pusės reikalas. Tačiau mylinčiojo požiūris gali išlikti toks pats, nepriklausomai nuo to, kaip elgiasi tas, kurį myli. Svarbu nepainioti santykių bei požiūrio.
Manau, kad tam tikra prasme panašiai yra ir su Dievo požiūriu į mus: Dievas myli absoliučiai visus žmones. Tačiau kai kurie pasirinko Juo tikėti ir Jį mylėti. Tarp jų yra tų, kurie myli Jį ypatingai, myli labiau nei kiti (ir Jėzus klausė Petro, ar myli mane labiau nei šitie). Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip Jėzų nudžiugino Zachiejaus pasikeitimas – be jokios abejonės, tokiu poelgiu muitininkas pašlovino Kristų ir Jo misiją… Arba Marija, išliejusi brangų nardo tepalą ant Jėzaus. Tai sujaudino Kristų. Kaip ir tos nusidėjėlės ašaros, kai ji plaukais šluostė Jo kojas… Ji atskleidė savo požiūrį į Jėzų ir patyrė Jo meilę. Tačiau visos kitos nusidėjėlės, kurios neatėjo prie Jo kojų, išliko tokios pat Jo mylimos kaip ir ta, kuri atėjo. Tik viena atsivėrė Jo meilei, o kitos ne.
Be jokios abejonės, Dievas nori, kad mes Jį mylėtume, ir tai yra vienas iš Jo įsakymų. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų meilė Jam, mūsų atsakas į Jo meilę tampa Jo meilės mums matu. Ir net jei kalbame apie tai, kad Jėzus kviečia mus imti kryžių, išsižadėti savęs ir sekti Juo, tai nereiškia, kad taip Jo meilė kelia tam tikras sąlygas. Imti kryžių – tai ne sąlyga būti daugiau ar mažiau Jo mylimam, tai – sąlyga gyventi tiesoje. Tai yra sąlyga patirti Jo gyvenimo apstybę, panašėjant į Jį, bet ne būti mažiau ar daugiau mylimam.
Nuotrauka Gintauto Tumulio