(Mintys po filmo „Ekskursantė“ peržiūros).
Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje (Mt 5, 44–45).
Prieš 75 metus prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai į Sibirą.
1941 metų birželio 14-osios naktį Maskvos įsakymu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Į gyvulinius vagonus buvo sukišti mokytojai, aukštųjų mokyklų ir gimnazijų dėstytojai, žurnalistai, teisėjai, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimos, diplomatai, verslininkai, ūkininkai... Tomis dienomis Lietuva neteko beveik 20 tūkstančių žmonių, tarp jų – penkių tūkstančių vaikų, daugumai kurių tuo metu nebuvo nė 16-os metų.
Filmo „Ekskursantė“ herojė vienuolikmetė Marija – viena iš tų penkių tūkstančių vaikų, kuriai likimas lėmė sunkią kelionę į nežinią.
Dun-dun dun-dun – rieda traukinys į Sibirą, už savęs paliekantis auksinę vasarą, žalias pievas, mėlynas vosilkas, tyliai verkiančius palinkusius gluosnius. Marija dar nežino, kur ją veža, bet jaučia, kad į kažkokią baisią pražūtį. Šalia jos – broliuko besilaukianti mama. Marija priglunda prie mamos pilvo, įsiklauso – broliukas spardosi.
– Myliu tave, broli. Ir tave, mama, myliu. Žinau kelią namo, – viltingai ištaria Marija.
Tada ji į mažus savo delniukus paima grūdų, juos patrina ir, panaudojusi savo „vėją“, išpučia pelus. Mergaitė moka atskirti pelus nuo grūdų. Delniukuose lieka grynuoliai, kuriuos Marija iš lėto, po vieną, neskubėdama meta pro gyvulinio vagono grindyse paliktą angą gamtiniams žmonių reikalams atlikti...
Traukinys sustoja, durys atsidaro. Ginkluoti kareiviai griebia Marijos mamą ir tempia ją iš vagono. Mergaitė verkia. Ji bijo likti be mamos. Kažkokia moteris ją sugriebia, nuramina, paaiškina, kad kareiviai mamą nuveš pas gydytoją. Traukinys vėl pajuda. Brangiausia, kas mergaitei liko – mamos į rankas įspraustas kryželis.
Dun-dun dun-dun dun-dun dun-dun... Tyliai leidžias pavargusi saulė...
Traukinys vėl sustoja. Marijai pavyksta nepastebėtai iššokti iš perpildyto krovininio vagono.
– Bėk! Greičiau bėk! – ragina mergaitę nepažįstama moteris iš vagono.
– O kur bėgti? – klausia mergaitė.
– Į vakarus bėk, į vakarus! Kur saulė leidžiasi...
Ir Marija bėga, kol atsiduria apleistame kaime taigoje. Visiškai išsekusią po savo „namų“ stogu ją priima sąžiningiausias iš visų gyvų būtybių, pasiaukojančia meile mylintis ir niekuo nepaperkamas didžiulis sodybos šuo. Tačiau vagišius Vytiokas randa būdą, kaip patikrinti, kas šuns namelyje gyvena – jis su savo kledaru sunkvežimiu užvažiuoja ant šuns būdos ir atranda ten sąmonę praradusią Mariją. Nors vairuotojo praeitis „juoda“, tačiau jo širdyje dar yra kruopelytė gailestingumo. Ima jis ant rankų mergaitę ir neša asmeninę dramą išgyvenančiai Stepanidai, pas kurią vis užklysta pasišildyti. Tačiau Stepanidai svetimų nereikia... O „savosios“ dukrelės jau nebeturi – Dievulis kažkodėl pasiėmė...
Kas gi belieka Vytiokui? Sodina jis mergaitę į savo kledarą ir per taigą veža Stepanidos motinai, senutei Nadiai. Vytiokas žino, kad dievota senutė Nadia tikrai žinos, kaip padėti vargšei mergaitei.
Senutė Nadia Mariją išmaudo, išverda gydomosios žolelių arbatos, sugirdo mergaitei, suvynioja į šiltus švarius audeklus ir leidžia išsimiegoti. Kol mergaitė miega, išmintinga senutė sudegina visus senus, nešvarius mergaitės skarmalus. Palieka tik skarmaluose rastą kryželį. Palieka tai, kas Marijai brangiausia. Ir visgi, kas ji tokia, ta priklydusi mergaitė, ta „ne mūsiškė, nes žegnojasi kitaip“?
Pagaliau Marija pabunda iš miego. Senutė Nadia norėtų su ja pasikalbėti, bet kaip prakalbinti kitokią, prakalbinti „ne mūsiškę“? Gal Dievas gali padėti?
– Bog, – taria iš lėto senutė Nadia, rodydama į Jėzaus Kristaus paveikslą ant sienos.
– Dievas, – ištaria Marija.
– Baba Nadia, – lėtai pirštu į save rodo senutė Nadia.
– Marija, – pakartoja pirštu į save rodydama mergaitė.
– Maša! – apsidžiaugia senutė, radusi būdą prakalbinti mergaitę.
Taip pamažu tarp senutės Nadios ir Marijos užsimezga pokalbis, užsimezga draugystė. Senutė džiaugiasi, kad šalia Dievo jos namuose dabar bus ir Marija, su kuria bus galima pasišnekėti, nes iki šiol ji šnekėdavusi tik su Dievu ir pati su savimi...
– Kristus yra tikrasis vynmedis, o Jo Tėvas – vynininkas. Kiekvieną šakelę, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus, – aiškina senutė ir žino, kad Marija ją supranta.
Tikriausiai dar daug apie ką būtų galėjusios kalbėtis senutė Nadia ir Marija, jei ne pikti, tamsos jėgoms tarnaujantys, gailestingumo stokojantys ir keršto ištroškę žmonės. Mergaitei vėl tenka leistis į kelionę gyvenimo bėgiais. Sutrikusi, kai jau nebežinojo, kurie bėgiai ją parves namo, Marija pamato prie vienų bėgių sudygusius kviečius – ji prisimena, kaip „sėjo“ grūdus, nusišypso ir leidžiasi į kelią.
Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Gal 6, 7–8).
Savo kelionėje Marija sutinka daugybę žmonių – ne tik padedančių jai pasiekti išsvajotąją Tėvynę, bet ir mėginančių sukliudyti tai padaryti. Toje kelionėje Marija išmoksta atpažinti priešus ir draugus.
Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias (1 Jn 4, 1), – supranta mergaitė, kai padėjusi vokietukui ir pasiūliusi jam bėgti iš specialaus internato, skirto liaudies priešų vaikams, būna ne tik išduota, bet ir išprievartauta.
Čia pagalbos ranką mergaitei ištiesia išmintingas gydytojas žydas Jakovas. Jis žino, kaip „apeiti“ sistemą, kad būtų išgelbėta lietuvaitė, kad kuo greičiau ji būtų išsiųsta į Tėvynę. Gydytojas kreipiasi pagalbos į mergaitei vaistus atnešusią Tatjaną Jevgejevną, apie kurios slaptą meilės romaną su lėktuvo pilotu jis žinojo, ir supranta, kad dabar kaip tik tas metas, kai galima „pasibelsti“ į moters sąžinę. „Aistra ir įsimylėjimas praeina, o geri darbai, ypač paslaptys, susijusios su jais, sujungia žmones ilgam. Dažniausiai visam gyvenimui“, – į jos širdį beldžiasi gydytojas Jakovas. Tatjanos Jevgejevnos širdies durys atsidaro...
Gailestingasis Dievas Marijai padeda net ir tada, kai ji patenka į NKVD karininko, svyruojančio tarp pareigos, savanaudiškumo ir žmogiškumo – išduos iš vagono pabėgusią mažąją tremtinę, kuri sakosi „atsilikusi nuo ekskursijos“, ar neišduos – ribos, namus. Gailestingasis Dievas padeda Marijai, nes mergaitės širdis pilna gailestingumo ir ji žino Dievo paliepimą: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas (Lk 6, 36).
Marija parodo gailestingumą NKVD karininko neįgaliai dukrelei, išmokydama ją džiaugtis gyvenimu, aukotis dėl kito, siuvinėti...
Ir štai pagaliau Marija, įveikusi 6 000 kilometrų pavojų kupiną kelią, pasiekia išsvajotuosius namus. Kas gi jos laukia čia? Ne pyragai... Oi, ne pyragai...
Kai mergaitė supranta, kad ją vėl gali išvežti tie baisūs ginkluoti vyrai, ji skuba kuo greičiau išlaužti lubose lentą, nes žino, kad namo palėpėje yra supilti grūdai. Jai reikia grūdų. Tik grūdų!
Pro išlaužtą lubų lentą pasipila grūdų „lietus“. Jis „išmaudo“ Mariją. Mergaitė prisipila jų pilnas kišenes ir rami išeina prie sodybos tvoros.
– Galit vežti. Aš nebijau. Kelią žinau – mano grįšiu, – be jokios baimės balse ištaria Marija.
Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje (1 Jn 4, 18).
Šis filmas apie tikėjimą, meilę, viltį, pasiaukojimą, gailestingumą ir neišmatuojamą meilę Tėvynei. Išmokę mylėti ne tik savo artimus, bet ir priešus, mes tapsime nenugalimi ir tikrai rasime KELIĄ NAMO.