Tikriausiai kiekvienam teko kažką girdėti iš Šventojo Rašto pasakojimo apie pirmuosius žmones ir jų išvarymą iš dieviškojo sodo.
Adomas ir Ieva. Kodėl juos reikėjo išvaryti iš rojaus? Ar jums niekada nekilo toks klausimas?
Dievas išaugino sode tarp kitų medžių vieną tokį, kurio vaisių Adomui ir Ievai neleido valgyti. (Gal sau laikė?) Vienas iš gyvūnų jiems pasakė (Adomas ir Ieva kalbėjosi su gyvūnais), kad to medžio vaisius tikrai galima ir net labai naudinga valgyti. Jie taip ir padarė. O tada atėjo Dievas ir išvarė juos iš to sodo, kuriame buvo patogu ir gera gyventi. Kartais atrodo, kad Jis, lyg koks pagiežingas dėdė, specialiai taip viską padarė, jog galėtų juos išvaryti.
Kodėl viso to reikėjo? Kam auginti medį, kurio vaisiai draudžiami?
Nelengvas klausimas, tačiau tarp tikrovės ir simuliatoriaus yra esminis skirtumas. Vairuodamas tikrą automobilį gali žūti, sėdėdamas už simuliatoriaus vairo nepatiri tokio pavojaus, bet niekur nenuvažiuoji.
Niekas iš tiesų nesuvokia, kas yra mirtinas pavojus, kol su juo nesusiduria. Galime jį įsivaizduoti, bet patyrę pamatysime, jog mūsų įsivaizdavimai buvo toli nuo tikrovės.
Ką bendro šie samprotavimai turi su uždraustu vaisiumi ir išvarymu iš rojaus?
Atsakymas mane verčia drebėti. Pasirodo, žmonėms suteikta pasirinkimo laisvė buvo ir tebėra tikra. Tikra meilė mylimojo laisvę brangina labiau nei gyvybę. Galbūt man norėtųsi gyventi simuliatoriuje, kur nėra realių pavojų, tačiau tai nebus tikras gyvenimas.
Viskas vyko iš tikrųjų. Tikras pavojus ir tikras mylinčio Kūrėjo perspėjimas apie pavojų. Realus pirmųjų žmonių pasipūtimas ir pasirinkimas tikėti kalbančiu gyvūnu, o ne Kūrėju. Tikras jų atsisakymas pripažinti savo klaidą, ir galiausiai realios tokių pasirinkimų pasekmės.
Tačiau žmonijos istorija nesibaigė išvarymu iš dieviško sodo.
Atėjus laikui, Jėzus iš Nazareto suteikė kiekvienam iš mūsų tikrą galimybę sugrįžti: Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje. Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį. Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną (Evangelija pagal Joną 12 skyrius, 46–48 eilutės).
Gabrielius Lukošius