Ypatinga Dievo malonė: Jis ne tik ieškojo mūsų, bet ir surado. <...> Mes buvome įklimpę liūne, buvome lyg brangaus aukso gabalas, įkritęs į nutekamąjį vamzdį. Žmogus turi atidžiai apžiūrėti visą šlykštaus purvo masę, ieškodamas tol, kol atras lobį. Kitas palyginimas: buvome pasiklydę labirinte, klajojome šen bei ten, atėjusi malonė su Evangelija ne iš karto mus surado, ji turėjo ieškoti labai atkakliai. Mes buvome nežinomoje šalyje beviltiškai paklydusios avys ir atrodė, kad net Gerasis Ganytojas negalės atsekti mūsų vingrių klajonių.
Šlovė tebūna nenugalimai malonei, kad mes buvome atrasti! Nei migla, nei purvas negalėjo mūsų paslėpti, buvome atrasti ir parvesti į namus. Šlovė šiai begalinei meilei, kad Šventoji Dievo Dvasia prikėlė mus naujam gyvenimui.
Kai kurių žmonių gyvenimai, jeigu būtų aprašyti, keltų šventą nuostabą. Keisti ir nuostabūs keliai, kuriais Dievas atrado ir parvedė saviškius. Palaimintas Jo vardas, nes Jis nenustoja ieškoti, kol nesuranda išrinktųjų. Jie nėra žmonės, šiandien atrasti, o rytoj jau atmetami. Visagalybė kartu su išmintimi neklysta, todėl jie bus vadinami ATRASTAISIAIS. Kai vienas išgelbėjamas, apreiškiama didžiulė malonė, bet kai Jis atranda daug pamestųjų, malonė yra begalinė! Nerasime kitos priežasties, tik tą, kad Dievas tai daro iš begalinės meilės mums, te mūsų širdys su nuostaba šlovina ir aukština Viešpatį, nes mūsų vardas – ATRASTIEJI.
(C. H. Spurgeon)