Kodėl pasakojimas apie prieš du tūkstančius metų gyvenusį izraelitą šiandien vadinamas gera žinia, gerąja naujiena ar graikišku tą pačią reikšmę turinčiu žodžiu „evangelija“? Kodėl nuo to žmogaus gimimo skaičiuojame metus? Nors, tiesą sakant, jis gimė keturiais metais anksčiau, negu pradėta skaičiuoti... Kuo mums reikšminga žinia apie įvykdytą žiaurią mirties bausmę Romos imperijos pakraštyje gyvenusiam žmogui? Kodėl dalis imperijos gyventojų patikėjo atvykusių žydų paskelbta žinia apie prikeltą iš numirusių nukryžiuotąjį?
Pabandau įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti, ir stebiuosi. Šalyje, kurioje imperatorius tituluojamas gelbėtoju ir viešpačiu, kurioje garbė yra didžioji vertybė, žydai, keistais įsitikinimais besivadovaujančios tautos žmonės, eina ir pasakoja, jog niekingiausiems nusikaltėliams taikoma bausme nubaustas tolimoje provincijoje gyvenęs žydas prisikėlė iš numirusių, buvo paimtas į dangų, sėdi vienintelio Tikrojo Dievo dešinėje (tai – žinia žmonėms, garbinantiems daugybę dievų, iš kurių save kildina pats imperatorius) ir yra tikrasis Gelbėtojas bei karalių Karalius, prieš kurį priklaups kiekvienas kelis ir kuris teis visą žmoniją. Negi romėnai, didžiausios imperijos gyventojai, paveldėję graikų kultūrą ir išaukštinę teisę, galėjo patikėti, kad kažkoks Jėzus iš Nazareto (miestelio nežinomam pasaulio pakraštyje) buvo nukryžiuotas už jų nuodėmes? Tačiau dalis romėnų patikėjo. Nejaugi jie tokie lengvatikiai? Kaip galima rimtai klausytis tokios keistenybės, jog žydas, Romos imperijos teismo – teisingiausio pasaulyje teismo – nuteistas labiausiai žeminančia bausme, yra tikrojo Dievo sūnus ir viso pasaulio teisėjas?
Koks save gerbiantis žmogus, manantis turėti pasekėjų tarp kitataučių, eis su tokia žinia pas juos? Ypač kai didžioji dalis tautiečių ją atmetė. Visiškas absurdas.
Nenustoju stebėtis, kai pagalvoju apie Saulių iš Tarso, uoliausią Jėzumi tikinčių tautiečių persekiotoją. Žydą, kuris ypatingai uoliai laikėsi Mozės įstatymo. Jo su pagaliu nebūtum privertęs užeiti į kitataučio namus. O staiga, še tau, kad nori, jis tampa apaštalu Pauliumi, nešančiu žinią apie Jėzaus mirtį bei prisikėlimą visoms tautoms.
Nieko daugiau nelieka, kaip tik pripažinti, kad visame tame iš tiesų dalyvavo ir tebedalyvauja mūsų Kūrėjas, o žinia apie Jėzaus Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes yra gera žinia kiekvienam žmogui.
Gabrielius Lukošius