Nors Jėzus nesulaukė senyvo amžiaus, Bažnyčia vertina Jį kaip ryškų tikro žmogiškumo, sąžiningai nugyvento gyvenimo pavyzdį. Lukas rašo, kad Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai Jis pradėjo veikti (Lk 3, 23), ir jo trejų metų tarnavimas baigėsi romėnų valdžios atlikta bausme. Tikėtina, kad Jėzus gimė maždaug 6–4pr. Kr. Erodo Didžiojo (kuris mirė 4 m.) valdymo laikotarpiu ir tikriausiai buvo nukryžiuotas 30 m. valdant Romos vietininkui Poncijui Pilotui. Taip skaičiuojant mirties momentu Jam buvo nedaugiau negu trisdešimt šešeri metai. [4] Taigi Jėzus mirė pačiame jėgų žydėjime, nepatyręs senatvės. Ar tai reiškia, kad mums nebeliko kristologiškaipagrįstopavyzdžio, kaip krikščionis turėtų reaguoti į senėjimą?
Visų pirma, tai, kaip Jėzus mirė, nuolat mums primena, kad ištikimybė svarbesnė už ilgaamžiškumą. Ilgas gyvenimas – palaiminimas (Pat 16, 31; 20, 29),bet mes neturime manyti turį teisę į ilgą gyvenimą. Dievas gali mus paraginti atiduoti savo gyvybę. Jėzus ne kartą mokė savo sekėjus, kad mokinystės kelias veda ant kryžiaus (pvz., Mk 8, 34-38; Lk 14, 25-27). Jėzus mums tapo pavyzdžiu tvirto tikėjimoDievu, kuris suteikia jėgų liudyti tiesą, net jeigu toks liudijimas gali atvesti prie mirties. Apreiškimo knyga aukština ištikimus kankinius, nugalėjusius didįjį slibiną šėtoną Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės, net iki mirties (Apr12, 11). Taigi krikščionys sekdami Jėzaus pavyzdžiu gali išmokti, kad jiems nereikia pernelyg savęs saugoti, desperatiškai„kabinantis“ už gyvenimo bet kokia kaina, iš savo fizinio gyvenimo darant stabą. Metui atėjus mes ramiai paliekame šį gyvenimą, nes tikime, kad galiausiai mus pasitiks Dievas.
Nors Jėzus nesulaukė senyvo amžiaus, Bažnyčia vertina Jį kaip ryškų tikro žmogiškumo, sąžiningai nugyvento gyvenimo pavyzdį. Lukas rašo, kad Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai Jis pradėjo veikti (Lk 3, 23), ir jo trejų metų tarnavimas baigėsi romėnų valdžios atlikta bausme. Tikėtina, kad Jėzus gimė maždaug 6–4 m. pr. Kr. Erodo Didžiojo (kuris mirė 4 m.) valdymo laikotarpiu ir tikriausiai buvo nukryžiuotas 30-ais metais, valdant Romos vietininkui Poncijui Pilotui. Taip skaičiuojant, mirties momentu Jam buvo ne daugiau nei trisdešimt šešeri metai. [1] Taigi Jėzus mirė pačiame jėgų žydėjime, nepatyręs senatvės. Ar tai reiškia, kad mums nebeliko kristologiškai pagrįsto pavyzdžio, kaip krikščionis turėtų reaguoti į senėjimą?
Visų pirma tai, kaip Jėzus mirė, nuolat mums primena, kad ištikimybė svarbesnė už ilgaamžiškumą. Ilgas gyvenimas – palaiminimas (Pat 16, 31; 20, 29), bet mes neturime manyti turį teisę į ilgą gyvenimą. Dievas gali mus paraginti atiduoti savo gyvybę. Jėzus ne kartą mokė savo sekėjus, kad mokinystės kelias veda ant kryžiaus (pvz., Mk 8, 34–38; Lk 14, 25–27). Jėzus mums tapo tvirto tikėjimo Dievu pavyzdžiu, kuris suteikia jėgų liudyti tiesą, net jeigu toks liudijimas gali atvesti prie mirties. Apreiškimo knyga aukština ištikimus kankinius, Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu nugalėjusius didįjį slibiną šėtoną. Jie nebrangino savo gyvybės, net iki mirties (Apr 12, 11). Taigi krikščionys, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, gali išmokti, kad jiems nereikia pernelyg savęs saugoti, desperatiškai, bet kokia kaina „kabintis“ į gyvenimą, iš savo fizinio gyvenimo darant stabą. Metui atėjus, mes ramiai paliekame šį gyvenimą, nes tikime, kad galiausiai mus pasitiks Dievas.
Šie pamąstymai atveda mus prie kitos išvados: net jeigu mes ne visada galime tikėtis ilgo gyvenimo, kiekvieną minutę galime praleisti pilnatvėje. Žymųjį Jėzaus mokymą apie tai, kad mums nereikia rūpintis nei savo gyvybe, nei rytojumi (Mt 6, 25–34), reikia suprasti ne tik radikalaus tikėjimo Dievo teisumu šviesoje, bet ir Kristaus kančios kontekste. Būtent todėl, kad mes negalime kontroliuoti rytojaus ir pasirinkti savo mirties laiko, kiekvieną dieną turime priimti kaip dovaną, kreipdamiesi į Dievą su prašymu duoti kasdienės duonos ir būti įsitikinę, kad pirmiausia ieškome Dievo karalystės, o ne eikvojame savo laiką ir jėgas antraeiliams rūpesčiams.
Antra, nors Jėzus ir mirė jaunas, Jo kentėjimai įkūnija ir atperka visą žmonijos patirtį, visą žmonijos kančią. Kaip Žmogaus Sūnus Jis savyje patyrė visas žmogiško likimo negandas. Formuluodami Įsikūnijimo sampratą ankstyvosios krikščionybės teologai tvirtino, kad Jėzus buvo ne tik Dievas, bet ir žmogus, kadangi tik prisiimdamas žmogaus prigimtį Jis galėjo visiškai ją atpirkti. Kaip šį tvirtinimą suformulavo Grigorijus Nazianzinas: „Neišsipildo tai, kas nenumatyta, o tai, kas susijungia su Dievu, išsigelbsti“.[2] Tai reiškia, kad Jėzaus gyvenimą ir mirtį reikia suprasti kaip pavyzdį visai žmogiškai patirčiai. Nieko nereiškia, kad Jėzus nebuvo moteris, pagonis, labai išsilavinęs ar pagyvenęs asmuo. Tai visiškai nesvarbu, kadangi mes nesuvokiamu būdu įtraukiami į Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą, Jo patirtis sugeria mūsiškę ir padeda suvokti savo patirtį.
Nesvarbu, esame vyriškos lyties ar moteriškos, afrikiečiai ar kinai, neraštingi ar išsilavinę, jauni ar seni... Nes krikščioniškas atsakas į senėjimą iš mūsų reikalauja išmokti į kryžių ir prisikėlimą žvelgti kaip į prizmę, per kurią mes nagrinėsime savo senėjimą ir mirtį. Mes mokomės priimti patiriamus kentėjimus, ypač sulaukę vyresnio amžiaus, kadangi visada nešiojame savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį (nekrōsis), kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne (2 Kor 4, 10). Kaip sako Paulius, mūsų tikslas pažinti Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą (koinōnia) Jo kentėjimuose, suaugti su Jo mirtimi (Fil 3, 10).
Visa tai prieštarauja šiuo metu plačiai paplitusiai tendencijai, kad galime būti solidarūs tik su tais, kurie priklauso mūsų kultūrai, rasei, klasei, lyčiai ar patiria tas pačias nelaimes. Evangelija moko kitaip: savo gyvenimą mes visi turime suprasti kaip telpantį Jėzaus istorijoje, ir iš jos mes semiamės bendrumo, kurio priešingu atveju niekada nepamatytume. Kad ir kaip paradoksaliai taip skambėtų, tačiau tokiu būdu pagyvenę žmonės pasakojime apie Jėzų, kuris mirė būdamas kiek vyresnis negu trisdešimties metų, ras pavyzdį, kuriuo galės vadovautis spręsdami senėjimo problemas.
Kaip mums kalba Naujasis Testamentas, Jėzaus pavyzdys – pasiaukojimo dėl kitų pavyzdys. Jėzus, kuris nusižemino ir dėl mūsų tapo paklusnus iki mirties, suformavo krikščionišką atsakas į senėjimą (Fil 2, 1–13). Todėl Paulius gali apie save rašyti: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). [3]
Vadinasi, kuo vyresni tampame, tuo dažniau reikia kelti klausimą, kaip savo gyvenimą galime skirti kitiems žmonėms. Senatvė nėra laikas tiesiog atsipalaiduoti ir žaisti golfą ar su nostalgija prisiminti praeitį (nors poilsis ir prisiminimai tikrai turi teisę egzistuoti mūsų gyvenime). Kristologinis principas senatvės metams meta iššūkį ir nuvainikuoja tradicinius senėjimo modelius, kuriuos matome aplink: seniai kaip bejėgė, nenaudinga visuomenės našta, arba senatvė kaip metas dykinėti ir ilsėtis ant laurų, pelnytų darbingais gyvenimo metais. Tam, kad senyvą amžių suvoktume Mesijo, kuris mirė jaunas, pavyzdžio šviesoje, reikia priimti T. S. Elioto patarimą: „Senoliai turi būti tyrinėtojai“ [4] su sąlyga, kad mūsų tyrinėjamos teritorijos – tai mokinystės kelias, kurį mums nužymėjo Kristus.
Pergalė prieš paskutinį priešą – mirtį
Niekur Biblijoje nerašoma apie tai, kad senėjimas yra problema, tačiau apie mirtį kalbama visai kitaip. Biblijos autoriai laikosi blaivaus ir realistinio požiūro į mirtį kaip į grėsmingą šešėlį, pakibusį virš pasaulio. Psalmininkas aimanuoja dėl gyvenimo trumpumo ir mirties neišvengiamumo: Mūsų dienos praeina Tau rūstaujant, mūsų metai kaip atodūsis. Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt, o stipresniųjų – aštuoniasdešimt. Dauguma jų praeina kančiose ir varge. Jie greitai praeina, ir mes išnykstame (Ps 90, 9–10).
Senojo Testamento autoriams posakis „mes išnykstame“ nereiškia sielos paėmimo į dangų. Greičiau tai greitai praeinančio žmogaus gyvenimo aprašymas, kad jis – kaip žolė, kurią nuneša vėjas (Ps 103, 15–16). Jeigu Senajame Testamente ir užsimenama apie gyvenimą po mirties, tai daugiausiai rodoma kaip nužengimas į šeolį, niūrų pasaulį, kuriame būna mirusieji. Nepamirštamuose Izaijo įvaizdžiuose mirtis – tai šydas, kuris gaubia visas tautas ir gimines (Iz 25, 8), bet ši diena Senajame Testamente išlieka tik būsima viltis.
Senajame Testamente nematome bjaurėjimosi mirtimi, bet Naujajame Testamente mirtis suvokiama kaip didžiulis blogis. Skirtingai negu Sokrato elgesys mirties akivaizdoje, kurią jis sutiko su nesudrumsčiamu ramumu, Jėzus meldėsi Getsemasnės sode sutrikęs ir liūdėdamas, laukdamas savo arešto ir bausmės. Jis meldė Dievą išgelbėti Jį nuo mirties (Mk 14, 32–42). Pasak kai kurių Evangelijos pagal Luką rankraščių: Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidatė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn (Lk 22, 44). Šį momentą svarbu pabrėžti, nes sentimentalus krikščioniškas dievobaimingumas nusileidžia iki pokalbių apie mirtį kaip apie sklandų perėjimą į geresnį pasaulį. Tačiau panašus požiūris labai atsilieka nuo tikros Naujojo Testamento autorių nuomonės. Jėzus verkė prie Lozoriaus kapo (Jn 11, 32–37). Paulius mirtį apibūdino kaip paskutinį priešą, kurį sunaikins Kristus eschatologinėje ateityje, kai galiausiai viskas bus pajungta Dievui (1 Kor 15, 26–28). Todėl pasaulyje, kuriame dar ne viskas paklota Jėzui (Hbr 2, 8), senėjimo procesas kartu atneša gąsdinančią mirties perspektyvą.
Nuorodos:
[1] Sudėtingu tikslios Jėzaus gimimo ir mirties datos nustatymo klausimu žr. Džonas Majeris, A Marginal Jew: Rethinking the Historical Jesus, Anchor Bible Reference Library (New York: Doubleday, 1991–2001), v. 1, p. 372–433. Jn 8, 57 skeptikai sako Jėzui: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!“ Tai nereiškia, kad Jėzui buvo apie penkiasdešimt metų, tai buvo tik apytikslis paskaičiavimas, norint parodyti, kokį papiktinimą sukėlė pasisakymas, kad Abraomas matė „Jėzaus dieną“ ir džiaugėsi.
[2] Grigorijus Nazianzinas, Epistle 101 (Ad Cledonium), Patrologia Graeca 37: 181C–184A.
[3] Dėl šio vertimo žr. Richard B. Hays, Galatians, New Interpreter’s Bible, vol. 11 (Nashville: Abingdon, 2000), p. 242–245.
[4] T. S. Eliotas, East Coker, in The Complete Poems and Plays (New York: Harcourt, Brace and World, 1962), p. 129.