Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų nariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti (Jokūbo 4, 1–3).
„Gyvename pasaulyje, kuriame be paliovos kariaujama. Karas egzistavo visose žmonijos epochose. Mes kovojame už valdžią, už turtus, už savo teises, už laisvę... Mes visuomet atrandame, dėl ko kovoti.
Visais laikais kovotojai turėjo ir turi kažką bendro. Prieš pradedant kovą, reikia gerai apgalvoti strategiją: ištirti priešą, apskaičiuoti išteklius, kurių reikia priešui įveikti, suplanuoti karo veiksmus, paskirti karvedžius, kurie laikytųsi drausmės ir būtų pasiryžę vesti į kovą karius, trokštų kovoti ryžtingai ir su atsidavimu, kad surastų ir sunaikintų priešo bazę, iškovotų pergalę. Būtent toks karo strategas buvo mano, Klaros Williams, vyras Leo Williamsas. Armijoje jis atliko ypatingą vaidmenį, tačiau vieną dieną jį ištiko širdies smūgis. Tai atsitiko prieš 40 metų, bet aš vis dar prisimenu tuomet išmoktas pamokas. Vyro netektis leido man suprasti, kad mirtis yra gyvenimo dalis, ir gyvenimo mes negalime priimti avansu.
Aš nepaliauju stebėtis dėl to, kad nors mes tiek daug šiame pasaulyje kovojame (dėl pinigų, dėl valdžios, dėl žemės, iš emocinių paskatų), visgi mažai kas iš mūsų sugeba kovoti teisingai, ir beveik niekas nesupranta, prieš ką iš tiesų mes kovojame. Kiekvienas karys svajoja apie pergalę, tačiau norint laimėti, reikia atrasti teisingą strategiją ir išteklių. Pergalės nepasiekiamos atsitiktinai.
Mes su vyru Leo kartu gyvenome 14 metų. Prisimenu tas dienas, kai Dievas mane ragindavo melstis už vyrą, bet aš Jo neklausiau... Kai vyras mirė ir aš likau viena su sūneliu Klaidu, supratau, kokia našta užgriuvo mano pečius. Tas be galo sunkus mano gyvenime laikotarpis padėjo man suprasti, kad moteris neturi leistis prislegiama naštų – visos naštos turi būti patikėtos Dievui. Kiekviena moteris viduje yra karžygė, tik tą karžygės dvasią reikia pažadinti. Dievas pažadina karžyges, jeigu tik jos leidžia Dievui veikti jų gyvenime. Tai supratusi, pradėjau prašyti Dievo, kad atsiųstų į mano namus moterį, kuri norėtų būti Dievo karžygė ir kuriai aš galėčiau perteikti savo sukauptas žinias bei patirtį. Buvau pasiruošusi pasidalinti su ja ne teorija ar prielaidomis, bet asmenine savo patirtimi, įgyta gyvenant su Jėzumi Kristumi, paklūstant Jam ir Šventosios Dvasios vedimui.
Ir štai – vieną dieną į mano namus atvyko nekilnojamojo turto agentė Elizabeta Džordan. Mano sveikata silpo, man buvo sunku užlipti į antrą aukštą, tad jau seniai norėjau parduoti savo namą ir persikraustyti gyventi pas sūnų. Nekilnojamojo turto agentūra sutiko man padėti ir atsiuntė Elizabetą. Aš įdėmiai stebėjau šią moterį ir, kai ji, sustojusi prie mano „Prisiminimų sienos“, pasakė, kad taip pat tokios norėtų, supratau, kad tai ji – Dievo man siųsta moteris. Susitikimu likau patenkinta ir pasiūliau Elizabetai atvykti rytoj 10 val., kad sutvarkytume visus formalumus. Tačiau iš tikrųjų aš siekiau išsiaiškinti jos santykį su Dievu, jos požiūrį į tikėjimą, į krikščioniškąsias vertybes ir paruošti ją kovai.
Kitą dieną, kai Elizabeta atvyko, paklausiau, ar ji yra priėmusi Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, ar tiki gyvą Dievą, koks jos santykis su bažnyčia, o dvasinis gyvenimas - karštas ar šaltas ir, išgirdusi, kad jos tikėjimas „nei karštas, nei šaltas“, nuskubėjau ruošti kavos.
Paruošiau du puodelius kavos: viename puodelyje – karšta kava, kitame – kambario temperatūros. Paragavusi kambario temperatūros kavos, Elizabeta suprato, kad, norint įveikti jos šeimoje atsiradusias problemas, reikia užsidegti tikėjimu, užmegzti teisingą ryšį su Jėzumi, trokšti panašėti į Jį. Reikia būti karštai!
Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos (Apr 3, 15–16).
Dangiškasis Tėvas savo Sūnui išrinko nuostabiausią vardą – Jėzus. Tai graikiška vardo Jozuė forma, o Jozuė buvo hebrajų „generolas“, vedęs tautą į kovą… Jėzus yra tas karo strategas, kuris nepralaimi. Viešpats vienija žmones, surenka kariuomenę, apginkluoja ir parengia ją, kad ji užimtų vis naujas ir naujas žemes. Jėzus trokšta mūsų degančių širdžių, trokšta liepsnojančių maldų ir visiškai nenori, kad savo širdyse darytume kompromisus su velniu, kurio galutinis tikslas – mus sunaikinti.
Būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga. Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje (Ef 6, 10–12).
Kiekviena dvasinė pergalė prasideda malda, tačiau vien tik užtardami, didelių pergalių neiškovosime. Pergalė prasideda Jėzaus Kristaus vardu mūsų lūpose, bet kovą visiškai laimime, kai Viešpaties prigimtis tarpsta mūsų širdyse.
Kaip Elizabetai Džordan sekėsi įveikti save, nugalėti kūniškumą ir stoti į kovą su velniu, aš, Klara Williams, pasakoju filme „Vadavietė“/„Karo kambarys“. Elizabeta suprato, kad Jėzus Kristus yra mūsų Karalius ir Karžygys.
Viešpats išeis kaip karžygys, kaip karo vyras pažadins savo įniršį. Jis šauks, šauks garsiai, Jis nugalės savo priešus (Iz 42, 13).
Ar girdite mūsų Karaliaus karo šūksnį? Aš girdžiu, todėl dar karščiau meldžiu: „Tu vėl laimėjai, Viešpatie! Tu laimėjai! Tu geras, galingas ir gailestingas! Tu rūpinaisi manimi, kai aš net nesijaučiu to verta. Gyrius ir padėka tekyla Tau, Viešpatie!
Tavo, Viešpatie, yra didybė ir galybė, ir pergalė, ir šlovė, ir išaukštinimas, nes Tau priklauso visa danguje ir žemėje. Viešpatie, Tavo yra karalystė ir Tu esi Valdovas virš visko (1 Krn 29, 11).
Atsiųsk, Dieve, į mano gyvenimą dar ką nors, kam galėčiau perduoti tai, ką iš Tavęs gavau. Atiduoti, o ne pasilikti sau. Atsiųsk tą, kuriam reikia pagalbos! Pakelk, Jėzau, žmones, kurie šauktųsi Tavo pagalbos! Pakelk žmones, kurie mylėtų Tave, ieškotų Tavęs ir Tavimi pasitikėtų. Pakelk juos! Pakelk, Karaliau! Mums reikalinga tikinčiųjų, kurie nesigėdija Tavojo vardo ir Tavo Žodžio, karta! Mums reikalinga tikinčiųjų armija, kuri nebūtų abejinga tam, kas vyksta. Reikalinga tikinčiųjų armija, kuri išaukštintų Tavo vardą! Meldžiu už tų žmonių, kurie Tave myli ir Tavęs nesigėdija, vienybę! Atverk jiems akis, kad jie dar aiškiau matytų Tavo šviesą, prasiskverbk į jų protus, kad jie suprastų, jog pas Tave atėjome ne tik kaip pražuvusios avys, bet ir kaip kovotojai. Padėk, Viešpatie, suprasti, kad prieš pradėdami kovoti, turime išlįsti iš tos tamsos, kurioje vis dar mėginame pasislėpti. Jei liksime tamsoje, kovą pralaimėsime. Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsa (Lk 11, 35).
Pakelk, Viešpatie, kartą, kuri neš Tavo šviesą šiam puolusiam pasauliui ir nedarys kompromisų su velniu, kai šis juos spaus! Pakelk kartą, kuri nesudrebėtų, kai kiti išsibėgios… Pakelk juos! Tegul jie skelbia, kad Jėzus Kristus gelbsti ir teikia pergalę! Pakelk juos, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 10–11). Pakelk, Dieve, kovotojus, kurie būtų pasiruošę kovoti, klūpėdami ant kelių, kurie visa širdimi trokštų išaukštinti Tavąjį vardą! Prašau, vesk, Viešpatie, mus į kovą, kad mes paskelbtume Tave Karalių Karaliumi ir visos žemės Valdovu“.
Jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę (2 Kronikų 7, 14).
Filmą (rusų kalba) galite peržiūrėti internete.